- Kaip, keičiantis laikams, keitėsi visuomenės požiūris į verslą?
- Pagal apklausas, 75 procentai visuomenės mano, kad verslas yra blogis. Tokią nuostatą palaiko kai kurie politikai, besiimantys neva Batmano, gelbstinčio žmones nuo sužvėrėjusių verslininkų, vaidmens.
Tačiau kaip tauta, taip ir verslo visuomenė nėra vienos spalvos. Gaila, kad mes neturime Lietuvos verslo vadovėlio, pagrįsto dokumentine medžiaga.
Išskiriu kelias verslininkų grupes. Pirmajai priklauso tie, kurie dar sovietų laikais norėjo gyventi geriau, važinėjo bagažinėse prisikrovę sportinių kostiumų į Rusiją. Taip jie statėsi namus, mokėjo už vaikų mokslą. Atėjus nepriklausomybei, jie legalizavosi, įkūrė savo bendroves.
Antroji grupė - technikai inteligentai. Tai tie, kurie dirbo vadovais, inžinieriais statybos, transporto bendrovėse. Pasikeitus laikams šios įmonės buvo privatizuotos, perėjo iš valstybės globos į privačias rankas.
Ryškiausias šios grupės pavyzdys turbūt būtų Bronislovas Lubys. „Achema“ galėjo virsti metalo laužo krūva, tačiau jis sugebėjo išlaikyti ją ir netgi išplėsti. Tai unikalus atvejis Lietuvos istorijoje.
Žinoma, buvo ir blogų pavyzdžių. Tarkim, Panevėžio „Ekranas“.
Trečias verslininkų tipas - tie, kurie užgimė visai lygioje vietoje. Iki tol jie tai net negalvojo apie verslą, tačiau pasinaudojo laisvos Lietuvos teikiamomis galimybėmis kurti. Šiaip grupei priskiriu ir save.
Ketvirtoji - jauni, mokslus paprastai Vakaruose baigę verslininkai ir remdamiesi ten įgytu požiūriu vadovaujantys kompanijoms.
Visi jie turi vietos pasaulyje, todėl aš nesuprantu neigiamo visuomenės požiūrio į verslininkus.
Kam aš skolingas? Kam Lietuvoje skolingas Ilja Laursas? Sukūrė mobiliąsias taikomąsias programas ir pardavinėja pasaulyje. Tad kodėl tos neapykantos purslai aptaško ir jį?
- Kiek šiandien, prabėgus 20 metų, yra tokių verslininkų, su kuriais pradėjote tuo pačiu metu ir kuriems galite paskambinęs pasakyti: „Tai ką, atsilaikėme?“
- Pirmas į galvą ateina „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis. Jis juk irgi pradėjo nuo lygios vietos. Išsilaikė ir dirba sėkmingai toliau.
Žinoma, kai kurie bankrutavo. Tarkim, įmonė „Ranga IV“. Mano geras pažįstamas Laimutis Pinkevičius juk irgi nieko neprivatizavo, verslą pradėjo nuo nulio. Žinoma, kai kurios neapskaičiuotos investicijos buvo nepamatuotos, jei ne jos, dirbtų iki šiol.
Kai žlunga verslastų, kurie pradėjo tuo pat metu, kaip ir aš, man būna labai liūdna.
- Pats esate padaręs klaidų?
- Mūsų versle klaidos kainuoja brangiai. Tarkim, nutari pasiūlyti naują produktą, skaičiuoji, investuoji, o paaiškėja, kad to rinkai nereikia.
Buvome parengę gyvenamųjų namų komplekso su skalbykla, vaikų darželiu, pirtimi, baseinu projektą. Tam samdėme net suomius. Tačiau paaiškėjo, kad to Lietuvai nereikia, visi galvoja tik apie savo butą ir pinigus.
- Prieš kelerius metus pasakėte, kad ketinate verslą perleisti sūnui.
- Esu prisiskaitęs visokių tyrimų, kad reikia laipsniškai mažinti krūvį. Mat staiga nustojęs dirbti žmogus vidutiniškai išgyvena 8 mėnesius. O jei pamažu atsitraukia, tai sulaukia 85 metų.
Nutariau, kad dar noriu pagyventi ir paburiuoti. Man pasisekė, kad yra sūnus Domas, kuris turi kitokios patirties. Jis juk ne tik mokėsi Didžiojoje Britanijoje, bet ir dirbo ten.
Labai svarbu, kad jam šis verslas patinka. Domas jau formuoja savo kolektyvą, formuluoja iššūkius. Stengiuosi mažiau dalyvauti tame. Tačiau dėl svarbiausių dalykų pasitariame. Ypač jei kalbama apie dideles sumas, riziką. Tokiais atvejais reikalinga patirtis.
Be to, man labai patinka veikla Lietuvos pramonininkų konfederacijoje. Ten dirbdamas geriau matau, kokių problemų yra valstybėje, noriu būti aktyvus, siūlyti, kaip jas spręsti.
- O juk viskas galėjo būti kitaip. Tėvai turbūt manė, kad būsite muzikantas?
- Akordeonu pagroju ir dabar. Jį patogu pasiimti į šventes. O padainuoti juk visi gali.
- Sakėte, kad neturime dokumentinės knygos apie Lietuvos verslo raidą. Galbūt ketinate ją parašyti?
- Kalbėti aš galiu, o rašyti - sudėtingiau. Kita vertus, kada Žemaitė pradėjo rašyti? 54-erių? Dar nesu to amžiaus, gal dar ateis įkvėpimas?
O rašyti apie Lietuvos verslą būtų įdomu. Pasaulyje ne tiek daug pavyzdžių, kai nuo kalėjimo sąlygų pereinama prie rinkos ekonomikos. Juk keičiantis laikams buvo ir bandymų užgrobti verslus, pasinaudoti politine įtaka, buvo nukankintų žmonių.
- O jums ar teko susidurti su tokiomis grėsmėmis?
Grasinimų buvo, tačiau palyginti tai buvo smulkmenos.
Plačiau apie tai skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryte“.
