Neseniai vienos radijo laidos metu Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos prezidiumo narys Juozas Kuklys pripažino, kad mielai perka gerokai pigesnius rusiškus civilinės atsakomybės draudimo polisus.
Draudikų atstovai tikina, kad neturi duomenų ir apie kito asociacijos prezidiumo nario Erlando Mikėno įmonės „Vedautos autotransportas” Lietuvoje draudžiamus vilkikus.
Tačiau jam ir kitiems tuo susigundžiusiems vežėjams toks taupymas gali skaudžiai atsirūgti. Mat pagal taisykles kitos valstybės draudimo įmonės negali siūlyti vadinamųjų žaliųjų kortelių užsienyje registruotiems vilkikams.
Iš esmės toks automobilis bet kur – Prancūzijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje – laikomas kaip važinėjantis be jokio draudimo. Suprantama, kad nelaimės atveju visą žalą teks atlyginti jo savininkui.
Apie šią draudikams gerai, o vežėjams gal ir nelabai žinomą padėtį – pokalbis su Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro direktoriumi Algimantu Križinausku.
– Ar iš tiesų Rusijos draudimo įmonių žaliąsias korteles įsigiję mūsų vežėjai nėra apdrausti?
– Formaliai tos kortelės galioja visose 46 šalyse, dalyvaujančiose šioje draudimo sistemoje. Tačiau visos šios valstybės įsipareigojusios neplatinti jų kitose šalyse.
Rusiška kortelė, jei ją turi rusų vežėjas, negalioja tik pačioje Rusijoje. Jei su ja atvykstama į Lietuvą – viskas gerai. Tačiau jei rusišką kortelę turi lietuvis, rusų draudikas gali pasakyti, kad nieko apie tai nežino, ir nelaimės atveju atsisakyti atlyginti bet kokią žalą.
Rusija į tarptautinę sistemą įstojo prieš ketverius metus. Nuo tada ir prasidėjo mūsų vežėjų vilionės. Kurį laiką Rusijos draudikai mokėjo už mūsiškių padarytą žalą, tačiau maždaug 2011 metų viduryje ėmė atsisakinėti.
Viskas labai paprasta: tarkime, Lietuvos vilkikas padaro avariją Lenkijoje. Šios šalies pareigūnai pažiūri, kad vairuotojas turi rusišką polisą, ir kreipiasi į tą draudimo bendrovę. O ši atrėžia: nieko nežinome, tai – klastotė. Nors taip ir nėra.
Tuomet visą žalą privalo atlyginti mūsų draudimo biuras. Tačiau kartu mes įgyjame teisę išieškoti visus pinigus iš kaltininko, nes jis laikomas neapsidraudusiu.
– Kaip rusų draudikai sugebėjo suvilioti nemenką dalį Lietuvos vežėjų?
– Galime tik spėlioti. Manome, jog jie dirba per tarpininkus, nors puikiai suvokia, kad užsiima nelegalia veikla.
Labiausiai viliojanti yra jų kaina. Rusiškas polisas metams atsieina apie 2–2,2 tūkstančio litų. Įsigyjant žaliąją kortelę Lietuvos draudimo bendrovėje tarptautiniais maršrutais važinėjančiam vilkikui ji gali kainuoti ir 3, ir 7, ir 8 tūkstančius litų, nelygu kliento draudimo istorija ir rizika.
Skirtumas – akivaizdus, ypač jei bendrovė turi dešimtis ar net šimtus vilkikų. Tačiau yra ir kitas skirtumas: priešingai nei Rusijos, mūsų šalies draudimo bendrovės bet kokiu atveju privalo atlyginti užsienyje padarytą žalą.
Aš puikiai suvokiu, kad vežėjai kaip įmanydami siekia sumažinti sąnaudas. Čia kaip dėl kontrabandinių cigarečių: jei yra paklausa, bus ir pasiūla.
Iš pradžių bent šiek tiek atlygindavę nuostolius rusai mūsiškius savotiškai „pasodino ant adatos”: už metų dozę vežėjas sumoka 2 tūkstančius litų, bet realiai už tai nieko negauna.
Be to, tokiam vežėjui bus blogai ir tokiu atveju, jei jis sumanys pagaliau įsigyti galiojančią draudimo sutartį iš Lietuvos kompanijų. Juk jos nežino šio kliento istorijos, todėl bent iš pradžių taikys maksimalų tarifą.
– Ar bandėte suskaičiuoti, kiek Lietuvos vežėjų taip elgiasi?
– Spėjame, kad šiuo metu apie 2 tūkstančius vilkikų važinėja su rusiškomis žaliosiomis kortelėmis. Antra tiek – išvis be jokių polisų. Nors nelaimės atveju tarp vienų ir kitų – jokio skirtumo.
Tad realiai net iki ketvirtadalio tarptautiniais maršrutais važinėjančių Lietuvos vilkikų gali būti be draudimo apsaugos. Dėl to praėjusiais metais sukruto ir žaliosios kortelės sistemą prižiūrinti Biurų taryba.
Ji kreipėsi į Europos Komisiją, kad pastaroji priverstų Lietuvos Vyriausybę pasiaiškinti. Pernai, kai Lietuvoje buvo tarpuvaldis, Finansų ministerija išsiuntė Briuseliui atsakymą, tačiau tokį, kad man net buvo gėda skaityti.
– Ar normalu, kai net „Linavos” prezidiumo nariai giriasi taip taupantys?
– Žinoma, kad ne. Kai kurie jų aiškina, kad yra apsidraudę. Pažiūrėjome savo duomenų bazėje – nieko panašaus.
Tiesa, to tikrai negaliu pasakyti apie visą „Linavos” vadovybę. Iš esmės su vežėjų asociacija mes bendraujame labai dalykiškai. Jie puikiai supranta ir palaiko idėją, kad dirbti reikia civilizuotai.
– Vis dėlto kas laukia tokio vežėjo, kuris, turėdamas rusišką draudimo polisą, užsienyje sukels avariją?
– Didžiuliai nemalonumai. Dažnai – net ir bankrotai, kurie gali pakenkti visam transporto sektoriui.
Draudžiamųjų įvykių atvejų mes jau turime daugiau nei šimtą. Bendra žala, kurios neatlygino Rusijos draudikai, siekia maždaug 1,2 milijono litų.
O mūsų vežėjai suka uodegą ir bando ginčytis teisme. Dabar vyksta nemažai tokių bylų. Mūsų biuras turi regreso teisę į padarytą žalą, todėl jas visas laimi. Tiesa, jei nuostoliai būna mažesni – 3–5 tūkstančiai litų, vežėjas paprastai sumoka ir be teismo.
Blogiausia, kad civilinės atsakomybės draudimo nuostolių reguliavimo procesas yra palyginti ilgas. Todėl ateityje gali išlįsti tokių žalų, kad rusiškas sutartis turinčių bendrovių vadovams liks tik žagsėti.
Puikiausias pavyzdys – visiškai nedrausti vilkikai. Antai vieną nedidelę transporto kompaniją dabar slegia Danijoje padaryti nuostoliai, siekiantys 1,2 mln. litų.
Kaip tik administruojamas gerokai didesnis įvykis Prancūzijoje. Ten užsidegė lietuvių vilkikas, o nuo jo supleškėjo dar keturi ispanams priklausantys automobiliai. Bendra žala gali siekti 1,7 milijono eurų.
Deja, to vilkiko savininkas neturėjo jokio draudimo. Tačiau jei būtų turėjęs rusišką žaliąją kortelę, ir ji nebūtų pagelbėjusi.
Kai kurie vežėjai nemato nieko bloga
„Linavos” prezidiumo narys ir bendrovės „Veka Auto” vadovas J.Kuklys (nuotr.) Žinių radijo laidoje neseniai pasakojo, kad anksčiau jo įmonės vilkikai buvo draudžiami bendrovėje „BTA draudimas”.
Praėjusių metų pavasarį buvo keletas įvykių užsienyje, tačiau nuostoliai siekė apie 70 tūkstančių litų.
„Gavau iš bendrovės „BTA draudimas” pasiūlymą drausti vieną vilkiką už 30 tūkstančių litų. Aš negaliu taip draustis ir apsidraudžiau Rusijoje. Ten draudimas kainavo apie 2100 litų vilkikui. Bet tai manęs negelbėja, nes mašinos, turinčios šį draudimą, stabdomos Lietuvoje, policija išrašo baudas, prasideda teismai”, – skundėsi J.Kuklys.
„Čia galimas draudimo kompanijų susitarimas, jei už vilkiko draudimą prašo keliasdešimties tūkstančių litų. Pažiūrėkite, Latvijoje toks pat draudimas naujai įmonei kainuoja tik 2,5 tūkst. litų metams”, – aiškino ir „Vedautos autotransporto” vadovas E.Mikėnas (nuotr.). Jis tiesiai neįvardijo, ar jo įmonės vilkikai draudžiami Rusijoje.
Pasak E.Mikėno, dar 2008 m. žalioji kortelė vienam vilkikui Lietuvoje kainavo 3600 litų per metus, o 2011–2012 m. – apie 10 tūkst., 2012–2013 m. – nuo 7 iki 50 tūkst. litų.
Anot jo, kadangi valstybė nustatė prievolę drausti civilinę atsakomybę, ji, o ne draudikai turi reguliuoti ir kainas.
