Niujorko valdžia skelbia, kad net 60 proc. miesto gyventojų turi antsvorio ar yra nutukę. Jų sveikatos priežiūrai per metus reikia maždaug 4 milijardų dolerių, todėl geriau imtis prevencinių veiksmų.
„Tai – bene didžiausias žingsnis, kurį žengė vienas miestas, kovodamas su nutukimu. Tačiau jis tikrai ne paskutinis: aš tikiu, kad ateityje taip pasielgs vis daugiau miestų ir valstybių, kad galėtume išgelbėti kuo daugiau gyvybių“, - praėjusiais metais, kai Niujorko valdžia patvirtino tokį draudimą, aiškino M. Bloombergas, rašo Spiegel.de.
Šis draudimas bus taikomas ne tik limonadams, bet sultims bei kavai, jei šie gėrimai bus su saldikliais ar cukrumi. Vandens, nesaldžių pieno kokteilių ar net alkoholio pakuočių dydis nebus ribojamas. Nepaisant to, kad kai kurių pieno kokteilių litras turi apie 1600 kilokalorijų, o suaugusiam žmogui per dieną jų pakanka ir 2000.
Tiesa, jokių apribojimų nebus parduotuvėse parduodamiems gėrimams. Kaip ir anksčiau, čia galima įsigyti ir 2 litrų, ir galono (3,8 litro) talpos limonado butelį.
Gėrimų gamintojai mėgino protestuoti. Jų sunkvežimiai buvo papuošti Laisvės statulomis, po kuriomis puikavosi užrašas „Ar nori, kad biurokratai nustatytų, iš kokio butelio tau reikia gerti?“. Veltui. Draudimas įsigalios. Tad galbūt Niujorko gyventojai taps sveikesni.
Vis dėlto daugelis giliau žvelgiančių žmonių susimąsto – kiek valstybė gali kištis į jų privatų gyvenimą. Juk panašių pavyzdžių apstu ne tik JAV, bet ir Europoje.
Kaitrinės lemputės naudoja per daug energijos? Užuot įtikinėjus gyventojus paprasčiau jas uždrausti. Cigaretės kenkia, o rūkaliai neklauso įspėjimų? Reikia suvienodinti visų tabako gaminių pakuotes ir ant jų pavaizduoti nuo, pavyzdžiui, plaučių vėžio mirštančio vyriškio nuotrauką. Duše išnaudojame per daug vandens? Politikai jau pasirengę nustatyti, kokias dušo galvutes galima pardavinėti.
„Tai – planinės ekonomikos pavyzdys. Mes artėjame prie valstybės, kurioje valdžia sprendžia, kas geriau gyventojams“, - skundėsi Vokietijos reklamos agentūrų sąjungos vadovas Lotharas Leonardas. Tiesa, taip kalbėti – jo darbas. Juk kuo daugiau apribojimų, tuo daugiau užsakymų netenka būtent reklamos kūrėjai.
Kita vertus, į L.Leonardo žodžius pravartu įsiklausyti. Mat jis gimė ir augo Vokietijos demokratinėje respublikoje, kur tokie valdžios nurodymai buvo kone kasdienybė. Dabar panašiai elgiasi tiek Niujorkas, tiek Briuselis.
