Iš jų bankai atima namus ir palieka juos gatvėje su milžiniška skola. Darykite, ką norite, – patys kalti.
Tuo pat metu vyriausybės gelbėjamų Ispanijos bankų asmeninės žmonių tragedijos, regis, nė kiek nejaudina.
Raštu bankininkai pasižada laikytis etikos ir tikina ieškantys sprendimo derybų būdu.
Tačiau iš namų išvaryti ir skolų smaugiami ispanai kalba ką kita – jiems bankai esą nepalieka jokios vilties. Dėl šios priežasties Ispanijoje jau nusižudė dešimtys žmonių.
Socialinė tragedija
Ne vienas, ne du ir ne trys Ispanijos gyventojai jau pasirinko mirtį dėl to, jog jiems grėsė toks žiaurus likimas.
Savižudybių skaičiaus oficialiai neskelbiama – tikriausiai dėl to, kad niekas per daug neišsigąstų.Tačiau pakanka suskaičiuoti žiniasklaidoje pastaruoju metu pasirodančias tragiškas naujienas. Viena šiurpesnė už kitą ir jų – dešimtys.
„Granados gyventojas J. M. Domingo nusižudė kelios valandos prieš tai, kai policija turėjo pasibelsti į jo buto duris ir išprašyti iš namų”, „Pensininkų pora Maljorkoje nusižudė tuomet, kai gavo žinią, jog už paskolos nemokėjimą neteks savo būsto”.
Tokios ir panašios naujienos Ispanijoje jau tampa kasdienybe.
Todėl turbūt neklysta tie, kurie išvarymo iš namų fenomeną vadina baisiausia pastarųjų metų Ispanijos socialine tragedija. Kodėl tai vyksta?
Neatlaiko spaudimo
Šimtai tūkstančių žmonių Ispanijoje jau neteko namų.
Jie gyvena ant skurdo ribos – automobiliuose arba savavališkai užimtuose tuščiuose būstuose.
Tokių žmonių Ispanijoje yra net du milijonai.
Visuomenė išgyvena skaudų paradoksą – benamių ir tuščių būstų gausėja. Ir viskas – pagal griežtą, bejausmę įstatymo raidę.
Ispanijos paskolų įstatymas yra vienas seniausių ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje. Jis buvo išleistas 1909 metais, beveik šešiomis dešimtimis metų anksčiau nei dabartinė Ispanijos konstitucija.
Pagal šį įstatymą, kuriam panašių nėra jokioje kitoje ES šalyje, paskolos už būstą negalinčiam išsimokėti asmeniui tenka grąžinti būstą bankui, tačiau tai nepanaikina skolos.
Taigi kai Ispanijos gyventojai netenka darbo ir nebegali išsimokėti paskolos, jų padėtis tampa beviltiška.
Kai kurie tokio spaudimo neatlaiko.
Pagalba – iš kaimynų
Tačiau vyriausybė kol kas neskuba gelbėti gyvybių.
Praėjusių metų pabaigoje buvo nuspręsta, kad šeimoms, patekusioms į „delikačią situaciją”, – turinčioms daugiau nei du vaikus, globojančioms senelius ar ligotus asmenis, bus leidžiama nemokėti paskolos 2 metus.
Tačiau tokių yra tik vienas procentas. Kitiems 99 proc. vyriausybė sprendimo nerado.
Todėl vienintelė efektyvi iniciatyva stabdyti žmonių išvarymą į gatvę kol kas kyla tik iš visuomenės.
„Šį sykį mes laimėsim”, – atsisveikindamas man pasakė katalonas Bernatas Sorinasas, Nukentėjusiųjų dėl paskolos platformos narys.
Šis judėjimas Manresos mieste susibūrė visai neseniai – tik prieš kelis mėnesius. Tačiau, išgirdę platformos vardą, apskrities bankai dabar jau suklūsta.
„Žmonės, nebegalintys išsimokėti paskolos, susiduria su teisėtvarkos tuštuma.
Vienintelis šį atvejį liečiantis įstatymas yra bankų pusėje. Todėl nei advokatai, nei socialiniai asistentai čia padėti negali”, – „Lietuvos rytui” pasakojo B. Sorinasas. Tad jis siūlo išeitį.
„Mes jau turime keturiasdešimt narių, kurie netekę darbo nebegali išsimokėti bankui. Kol kas nė vienas jų nėra išvarytas iš būsto.
Už visa tai reikia dėkoti bankams daromam socialiniam spaudimui – kai lydime nukentėjusiuosius kalbėtis su banko direktoriais, juos bankas išklauso.
Yra atvejų, kai žmonės jau kelis mėnesius savarankiškai bandė prašyti banko įkeisti būstą ir panaikinti skolą, tačiau bankai nesileido į kalbas. Į pagalbą įsitraukus mūsų platformai bankai pradeda šneką su paskolos negalinčiais išsimokėti klientais”, – sakė virėju ir didžėjumi dirbantis vyras. Platformos narys pabrėžė, jog jo tikslas – kartu su nukentėjusiaisiais kovoti su neteisybe.
Užkirto kelią tragedijoms
Vaikinas tvirtina, jog iš pradžių atėję pasidalyti patirtimi ir prašyti pagalbos žmonės jaučiasi kalti dėl tokios situacijos.
„Tačiau mums greitai pavyksta juos įtikinti, kad kalti yra ne jie, o finansinė sistema. Bankininkai, kurie sudarė paskolos sutartį, jiems visko nepaaiškino ir žinojo, jog daugelis nesugebės išsimokėti paskolos subliūškus Ispanijos nekilnojamojo turto burbului. Kaltės jausmas virsta pykčiu ir noru kovoti su neteisybe. O čia ir slypi mūsų jėga”, – taktiką aiškino platformos aktyvistas.
Dabar tokių platformų gausu visoje Ispanijoje. Pirmoji Nukentėjusiųjų dėl paskolos platforma prieš ketverius metus susikūrė Barselonoje, vėliau ji išplito po kitus Katalonijos ir visos Ispanijos miestus.
Šios platformos nariai per ketverius metus sugebėjo 500 kartų sustabdyti varymą iš namų.
Jie yra vieninteliai visoje valstybėje, užkirtę kelią kai kurioms asmeninėms tragedijoms.
„Bet tai tik lašas jūroje. Per pastaruosius 4 metus visoje Ispanijoje net 400 tūkst. žmonių neteko būsto ir liko gatvėje su skola bankui. Dešimtys žmonių neteko dėl to gyvybės.
Mes tai drįstume pavadinti finansiniu genocidu. Ar neužtenka šių mirčių, kad vyriausybė pagaliau imtųsi veiksmų?” – klausė advokatė Ada Colau, Nukentėjusiųjų dėl paskolos platformos siela.
Kalti vien bankininkai?
Ši kovinga moteris, vasario pradžioje dalyvavusi susitikime su Ispanijos bankininkais, ugninga kalba kreipėsi į Ispanijos bankų asociacijos antrąjį sekretorių Javierą Rodriguezą Pellitero, kuris buvo pristatytas kaip ekspertas.
„Aš dar nepaleidau bato į šį poną, nes noriu pabaigti, ką norėjau pasakyti susirinkime.
Tačiau jis yra nusikaltėlis ir prašau su juo elgtis kaip su tokiu. Jis ne ekspertas.
Finansų institucijų vadovai – pagrindinė šios visuomenės žaizdos priežastis.
Šie žmonės sugriovė visos šalies ekonomiką ir jūs vis dar vadinate juos ekspertais”, – griežtai kalbėjo A. Colau bankininkams.
Vienas pagrindinių šio judėjimo šūkių ir yra „Nurodykime kaltuosius”. O tai padaryti bankų išvaromiems ispanams nesudėtinga.
Labiausiai kenčia imigrantai
Tiesa, kenčia ne vien ispanai. Anot B. Sorinaso, dabar sunkiausia imigrantų padėtis.
„Jie čia neturi šeimos, kuri galėtų padėti, todėl iš keblios situacijos brenda vienui vieni.
Dabar gausu bankams skolingų marokiečių, dirbusių statybose. Subliūškus nekilnojamojo turto burbului jie neteko darbo ir lėšų. Kai statybos Ispanijoje klestėjo, bankai paskolas dalijo nereikalaudami didelių garantijų, o daugelis marokiečių nei gerai ispaniškai kalbėjo, nei išmanė Ispanijos įstatymų.
Todėl patys gerai nesuprasdami situacijos ir pasirašė sutartis, kurios dabar juos smaugia.
Vieninteliai, kurie visuomet gerai žinojo situaciją, – tai bankininkai. Būtent jie dabar turėtų prisiimti už tai atsakomybę”, – apie sudėtingiausius atvejus kalbėjo B. Sorinasas.
Bankai – patys galingiausi
Vis daugiau balsų Ispanijoje vienijasi po nukentėjusiųjų vėliava. Ne išimtis ir Ispanijos teisėjai. Ispanijos teisės fakultetų dekanai neseniai oficialiai pasisakė už tai, kad paskolos įstatymas nedelsiant būtų pakeistas.
Santiago Vidalis – vienas Barselonos apeliacinio teismo teisėjų. Jis jau seniai viešai kritikuoja šį įstatymą. S. Vidalis pripažįsta tai, ką teigia visi nukentėjusieji: bankai diktuoja sąlygas vyriausybėms, jie atsakingi už dabartinę kritinę situaciją.
„Jei Charles’is de Montesquieu prisikeltų, jis pamatytų, jog leidžiamoji, vykdomoji ir teisminės valdžios jau nebėra vienintelės. Dabar mes turime penkias valdžias.
Penktoji – žiniasklaida, o ketvirtoji – bankai. Jie turi daugiau galios nei vis kiti kartu sudėti.
Net ne bankai, o rinkos ir visa tai, kas slypi finansų pasaulyje”, – nesigilindamas į smulkmenas dėstė S. Vidalis.
Teisėjas tvirtina, kad paskolų problemą Ispanijoje reikėjo spręsti jau seniai, ir sutinka, jog bankų direktoriai iš dalies atsakingi už tai, kad darbą praradę klientai nebegali išsimokėti paskolos.
„Dabartinė situacija – tai Ispanijoje išsipūtusio nekilnojamojo turto burbulo bliūškimo padariniai. Ispanijoje buvo statoma be atvangos ir paskolos buvo dalijamos neištyrus dirvos – nereikalaujant būtinų mokumo garantijų.
Bėda ta, kad nei vyriausybė, nei teisėtvarka ligi šiol nesikišo į šia bankų beprotystę. Dabar situacija jau labai sunki, tačiau dar nevėlu.
Teisėjai dekanai siūlo įstatymą pakeisti per 3 mėnesius ir legalizuoti turto įkeitimą už paskolos panaikinimą”, – siūlo S. Vidalis.
Dabar pagrindinė nukentėjusiųjų dėl paskolos viltis – vasario mėnesį Ispanijos Kongresui pateiktų milijonas parašų, prašančių keisti paskolos įstatymą.
Pagrindinis prašymas – priimti būsto įkeitimą už skolos panaikinimą.
Kita įstatymo pataisa, kurios prašo nukentėjusieji, – išnuomoti tuščius būstus už prieinamą kainą.
Kongresas prašymą priėmė ir netrukus turėtų jį svarstyti.
Paklūsta ne visi pareigūnai
„Gelbėkite žmones, o ne bankus”, – to iš vyriausybės ir Europos reikalauja skolų bankams negalintys išsimokėti Ispanijos gyventojai. Ispanijos bankus jau ne kartą gelbėjo valstybė ir Europos Sąjunga skirdamos lėšų iš valstybinių fondų.
A. Colau niekad nepamiršta pabrėžti, jog žmonės, ne tik bankai, turi teisę į pagalbą. Nukentėjusieji puola vyriausybę tvirtindami, jog ji juos yra palikusi likimo valiai.
Nukentėjusieji užuovėjos įstatymuose neranda, tačiau visuomenė kasdien rodo vis daugiau solidarumo jų atžvilgiu. Visuomenė – tai ne šiaip pilka masė, o skirtingi žmonės. Ir nesvarbu, kurioje jie barikadų pusėje ar kokią uniformą jie vilki.
Per išvarymo akcijas policininkai ar gaisrininkai neretai atsisako laužti duris ar prievarta iškeldinti būsto gyventojus.
Neseniai Baskijoje, Gipuskoa mieste, viena spynų dirbtuvė paskelbė, jog atsisako dalyvauti išvarymuose.
„Mes šiais atvejais nevyksime laužti spynų. Tai amoralu”, – spaudai sakė dirbtuvės savininkas Ikeris Catalanas.
Tik kraštutiniai atvejai?
Dar praėjusių metų kovą vyriausybė išleido „Gerų manierų kodą” bankams, kuriame rekomenduojama priimti būsto įkeitimą už paskolos panaikinimą paliekant klientą gyventi įkeistame bute už minimalią nuomą.
Visi Ispanijos bankai tada pritarė tokiems nuostatams ir įsipareigojo jų laikytis.
O šią savaitę naujienų agentūra „Efe” apklausė pagrindinius Ispanijos bankus neišmokėtų paskolų tema.
Stebėtina – visų bankų direktoriai tvirtina, jog šeimos iš namų išvaromos itin retai.
„Stengiamės išvengti išvarymo ir prieš priimdami tokį sprendimą su klientu ilgai deramės”, – teigė didžiausio Katalonijos banko „Caixa” atstovai.
„Esame bankas, o ne nekilnojamojo turto agentūra, mums tušti būstai – nereikalingi”, – antrino „Santander” banko atstovai.
Premjeras atleidimo nežada
Tiesa, nukentėjusieji dėl paskolų teigia, jog tokios kalbos bei įsipareigojimai – tik popieriuje. O štai Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy teigia, jog visiems Ispanijos piliečiams už neišmokėtą paskolą atleista nebus.
„Jei leisime visiems panaikinti skolą grąžinant bankams įskolintą butą, pažeisime finansinės rinkos dėsnius ir sugriausime paskolos garantijas.
Toks sprendimas užkirstų kelią Ispanijos piliečiams ateityje prašyti būstų paskolų”, – praėjusią savaitę sakė M.Rajoy.
Ispanijos padėtis – nepavydėtina
– Ar galima dėl iš namų išvaromų ir prasiskolinusių ispanų problemų kaltinti vien bankus? Kaip atrodo Ispanijos ekonominė padėtis, lyginant su Lietuva? Kokios ispanų galimybės išlipti iš krizės ir ko vertėtų iš jos pasimokyti? – „Lietuvos rytas” paklausė banko DNB vyr. ekonomistės Baltijos šalims, Ekonominių tyrimų padalinio vadovės Jekaterinos Rojakos.
„Ar galima esant prastiems rodikliams išlikti optimistais? Vargu. Ypač kai bedarbių skaičius oficialiai viršija 5 mln., o Europos Komisijos prognozės neguodžia – ekonominio atsigavimo nelaukiama dar bent 1,5 metų.
Tad nenuostabu, kad dalį gyventojų tiesiog apima panika. Tokiomis sąlygomis agresyvi bankų politika dažniausiai nepasiteisina. Ir ne tik dėl riaušių, bet ir dėl to, kad perimamas turtas yra dažniausiai nelikvidus, tai yra jo neįmanoma greitai ir už gerą kainą parduoti, ypač kai visa šalis skęsta skolose.
Tačiau kaltinti vien bankus, kurie veikia kaip tarpininkai tarp nekilnojamojo turto pardavėjo ir pirkėjo, itin agresyvia kreditų politika Ispanijoje irgi nevertėtų.
Tarkime, verslininkas, kuriam sekasi, išsimokėtinai nusiperka asmeninį prabangų automobilį, tačiau prasidėjus krizei jo verslas atsiduria ties išlikimo riba, o pajamos smarkiai krinta. Juk tikriausiai automobilių pardavėjas nebūtų kaltinamas. Greičiausiai būtų šovusi mintis, kad gal vertėjo išsirinkti ekonominės klasės automobilį.
Deja, šioje situacijoje lygiai taip pat galima kaltinti ir prekybos automobiliais tarpininkus, ir išperkamosios nuomos bendrovę, ir verslo partnerius, kurie laiku negalėjo atsiskaityti, ir pernelyg didelius ekonominius lūkesčius, kurie kūrė euforiją, ir savo pačių neatsargumą, ir centrinį banką, kuris netaikė griežtesnių apribojimų gauti kreditą.
Bet svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis reikia ieškoti ne kaltųjų, o sprendimų. Visiems teks prisiimti dalį atsakomybės ir solidariai spręsti problemas, o ne išsisukinėti nuo jų: bankams – ieškoti kompromiso, įmonėms – pertvarkyti savo struktūrą ir didinti našumą, gyventojams – ieškoti galimybių užsidirbti, Vyriausybei – subalansuoti valstybės finansus ir kartu garantuoti bent minimalų socialinį saugumą. Nes streikai – tai kelias į niekur.
Situacija Ispanijoje nėra išskirtinė – nekilnojamojo turto kainos eurais smarkiai smuko ir kitose finansinių skolų kamuojamose valstybėse. Baltijos šalys susidūrė su panašiomis problemomis ir, kaip patvirtina užsienio ekspertai, itin sėkmingai (nors ir skaudžiai) jas išsprendė.”
