VMVT vadovas Jonas Milius neslepia, kad darbo nestinga, tačiau pabrėžia, kad lietuviškais produktais galime didžiuotis – jų kokybė tinka ir užsienio šalims.
– Kaip keičiasi mūsų, lietuvių, požiūris į tai, ką dedame į skrandį? – paklausėme J.Miliaus.
– Visuomenė vis smalsesnė ir išrankesnė. Užsiimame jos švietimu, kalbame su žmonėmis. Juk vartotojai yra rinkos dalyviai, diktuojantys sąlygas. Jei reikia dešrelių už keturis litus, tai įmonės ir gamina tokias.
Žinoma, būtina siekti, kad maistas būtų ne tik valgomas, bet ir skanus, aukštos kokybės. Galiu pasidžiaugti, kad žmonės tampa reiklesni.
– Ar ant mūsų stalo iš tiesų patenka ne tiktai skanus, bet ir geros kokybės, saugus maistas?
– Lietuviški gaminiai eksportuojami į 128 užsienio valstybes, iš jų nesulaukiame grąžinamų produktų, tad galiu tvirtinti, kad mūsų gamintojai garantuoja aukštą produkcijos kokybę.
Tačiau mes užsienio tiekėjams pernai sugrąžinome 900 tonų netinkamos kokybės maisto produktų. Gerai, kad judėjimas vyksta tik į vieną pusę.
– Į kokias valstybes iš Lietuvos dažniausiai tenka sugrąžinti importuojamus produktus?
– Bėdų kelia gaminiai iš Kinijos, Indijos, Šiaurės Afrikos šalių. Iš ten į Lietuvą dažniausiai atkeliauja riešutai, džiovinti vaisiai. Ispanams esame grąžinę vaisių, latviams dabar grąžiname didelį mėsos konservų kiekį.
Apie 90 proc. nesaugių produktų sulaikome dar jiems nepasiekus parduotuvių.
– Arkliena, Lietuvą pasiekusi neva jautienos konservuose iš Latvijos, dabar yra didžiausias VMVT galvos skausmas?
– Didžiausias galvosopis yra užkrečiamosios gyvūnų ligos ir kaip jų neįsileisti į Lietuvą. Mūsų siena su trečiąja šalimi gana ilga.
Kartais trūksta informacijos, kokios ligos kamuoja trečiųjų šalių gyvūnus, tačiau tai žinoti mums labai svarbu.
– Ar galime neabejoti, kad parduotuvėje pirkdami jautienos gaminį neįsigysime arklienos?
– Dėl lietuviškų produktų galime būti ramūs. Lietuvoje tik „Agrovet” skerdykloje pjaunami arkliai, tačiau visa produkcija išvežama į Italiją. Viena Joniškio įmonė gamina arklienos dešrą, bet ji tinkamai paženklinta. Žmogus turi turėti garantiją nuo lauko iki stalo.
– Vasarą Lietuva perims pirmininkavimą Europos Tarybai. Koks vaidmuo tuomet teks VMVT?
– Man, kaip tarnybos vadovui, teks pirmininkauti vyriausiųjų veterinarijos pareigūnų susitikimams darbo grupėje.
Turime numatę daug darbų. Vienas svarbiausių – sugriežtinti Europos Sąjungos maisto kontrolės sistemą. Lietuvos iniciatyva sieksime įdiegti svarbius pakeitimus tikrinamo maisto grandinėje.
Daug diskusijų verda dėl bisfenolio, kuris randamas besiliečiančiose su maistu medžiagose, ypač kūdikių maisto pakuotėse, genetiškai modifikuotų organizmų, taikant nanotechnologijas pagaminto maisto. Taip pat daug diskutuojama ir dėl to, ar klonuotų gyvūnų mėsa bus naudojama maistui ir kaip tai būtų daroma.
Be to, Europą nuolatos krečia skandalai – kempinligės, dioksinai, paukščių gripas. Dar nepamiršome E.coli bakterijų agurkuose ar noroviruso braškėse. Neseniai dėl mikrobinės taršos grąžinome didelę siuntą šaldytų kiniškų braškių, o Vokietijoje dėl nesaugių uogų susirgo apie 12 tūkstančių žmonių.
Lieka ir daug produktų ženklinimo spragų. Nekalbu apie senukus, kurie su lupomis eina į parduotuves, kad įskaitytų, kas parašyta etiketėje.
Juk ir normalaus regėjimo žmogus vargiai gali įžiūrėti tokias mažas raides. Įsigalios reikalavimas, kad raidė etiketėje būtų ne mažesnė nei 1,2 milimetro aukščio.
Taip pat svarbu, kad etiketėse būtų nurodoma tik tai, kas reikalinga. Kad būtų draudžiama rašyti apie neva sveikumą ar nesančius maisto priedus.
– Skandalai kyla kaimyninėse valstybėse, o jų šleifas driekiasi ir iki mūsų. Ar galite pasikliauti gretimų šalių kolegomis?
– Labai svarbu, kaip kaimynai kontroliuoja maisto saugą, ar stipri jų šalyje maisto ir veterinarijos tarnyba.
Daug skandalų kilo Lenkijoje – dėl kiaušinių miltelių, žiurkių nuodų, techninės druskos. Šioje šalyje tarnyba padalyta į dvi dalis: viena atsakinga už gyvūninį maistą, kita – už negyvūninį. Labai blogai, kai nėra vieno atsakingo už visą maisto grandinės kontrolę.
Todėl kartais iškyla keblumų dėl informacijos operatyvumo, nors tai labai svarbu maisto ir gyvūnų ligų kontrolės srityje. Dažnai iš oficialių šaltinių svarbių žinių gauname pavėluotai. Taip buvo dėl mikotoksinais užterštų riešutų.
Visa tai kontroliuojame, tačiau būtina, kad griežtų reikalavimų laikytųsi visos ES valstybės. Mums ne tas pat, kas vyksta Lenkijoje, Vokietijoje ar Latvijoje. Esame bendroje ekonominėje erdvėje.
– Daug produktų lietuviai eksportuoja į Rusiją. Ne kartą kilo keblumų dėl bendradarbiavimo su šia šalimi. Ar jau pavyko išspręsti nesutarimus?
– Su Rusija mūsų santykiai geri. Pagal mėsos ir pieno produktų eksportą į Rusiją esame trečiojoje vietoje iš ES šalių. Kad Rusija mumis pasitiki, labai svarbu verslui, ypač pieno ir mėsos produktų gamintojams. Todėl būtina išvengti ir užkrečiamųjų ligų.
Dėl kai kurių ligų – Šmalenbergo viruso ar mėlynojo liežuvio ligos – Europos Komisija niekaip nesutaria su Rusija. Ką tik buvau Rusijoje, kur teko derinti ES ir Rusijos nuostatas.
Galime pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus 30 proc. pagerėjo lietuviško pieno kokybė. Tačiau sieksime, kad ji ir toliau gerėtų. Juolab 50 procentų lietuviško pieno eksportuojama. Jei tiek neišvežtume, neturėtume kur jo dėti, tektų išpilti.
Mumis domisi ir kitos šalys, ne tik kaimynai. Tarkime, buvo atvykę ekspertai iš JAV, laukiame jų išvadų. Gerokai pasistūmėjome ir bendraudami su kinais.
Įvairūs susitarimai atveria kelią eksportui. Tačiau Kinijoje pasikeitė valdžia, tad derybos dėl eksporto šiek tiek užtruko.
– Kad jūsų pranešimais apie nesaugius produktus domisi vartotojai, pelnėte jų pasitikėjimą, suprantama. O kaip sekasi bendrauti su kita barikadų puse – verslininkais?
– Įgijome tiek vartotojų, tiek verslininkų pasitikėjimą. Įvairiose apklausose ar tyrimuose esame patikimiausių įstaigų trejetuke.
Pasitikėjimas mums reiškia labai daug. Juk yra trikampis: tarnyba, vartotojai ir verslas, tad visuomet turime užtikrinti sutarimą.
Verslas puikiai supranta, kad kirs šaką, ant kurios sėdi, jei gamins prastus, nesaugius produktus. Juk konkurencija labai didelė. Tačiau, žinoma, klausiu, kodėl jie gamina dešreles, kurių kilogramas kainuoja tik 4 litus? Juk ten mėsos – vos dvidešimt procentų. Atsako, kad toks pirkėjų noras.
Negalima teigti, kad tokios dešrelės nesaugios, tačiau kokybė nekokia. Kita vertus, iš užsienio atvežama pigesnių produktų, tad ir lietuviai priversti tokius gaminti.
– Kaip keičiasi lietuvių vartojimo įpročiai?
– Jei valgytume tik lietuvišką maistą, būtų mažiau bėdų. Tačiau kai prekės juda per valstybių sienas, galimybių apsisaugoti mažiau.
Nesuprantu, kodėl žmonės valgo kiniškas braškes. Lemia kaina? Tačiau galima užsišaldyti ir žiemai lietuviškų turėti. Žmonės turi patys mąstyti, kaip maitintis sveikiau. Žinoma, ir mes jiems patariame. Matome ir kad mūsų interneto puslapis vis labiau skaitomas.
Ypač daug dirbame su vaikais, važiuojame į mokyklas. Svarbu, kad išaugtų sveika mityba besidominčių žmonių karta.
Juk suaugusieji, užuot vaikui brukę gėrimus su saldikliais, galėtų pasiūlyti vandens. Nebūtinai kaina lemia sveiką mitybą. Kur kas daugiau lemia žmonių išprusimas.
– Vasarą pradedamas maitinimo įstaigų reitingavimas. Jis garantuos, kad kavinės ir restoranai labiau paisys klientų interesų?
– Valgis – kultūros dalis, o mes, lietuviai, jį mokame ruošti skaniai. Per Europos vyrų krepšinio čempionatą įdėmiai stebėjome maitinimo įstaigas, užfiksavome nemažai klaidų, buvome laikinai uždarę ne vieną žinomą restoraną. Esu tikras, kad verslas pasimokė.
Tačiau verslininkai turi nuolat sukti galvą, kaip pritraukti vartotoją. Juk jei apsinuodysi ar neskaniai pavalgysi, vargu ar grįši į tą pačią vietą.
Kita vertus, už bausmes veiksmingesni pokalbiai. Baudos skirtos tik tiems nusižengėliams, kurie niekaip nepasitaiso.
Kartais verslininkas nusižengia dėl nežinojimo. Kad taip nebūtų, parengėme daug klausimynų, be to, matydami, kad senojoje Europoje kai kurie reikalavimai paprastesni, supaprastinome juos ir Lietuvoje. Todėl per metus buvo atidaryta 1000 naujų maisto įmonių.
Siekiame, kad maisto versle suktųsi kuo mažiau tarpininkų, nes jie dažnai ir sukelia daugiausia bėdų. Reikia, kad kelias iki vartotojo būtų kuo trumpesnis.
Esu šeimos ūkių ir mažų turgaviečių šalininkas. Svarbu, kad jose veiktų savikontrolės sistemos, nepatektų perpardavėjai. Aš pats perku iš ūkininko, kurį pažįstu. Kaip sakoma, blogo maisto nėra, yra tik blogas pasirinkimas.
Maistas turi būti ne tiktai gardus, bet ir saugus, aukštos kokybės. To siekianti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) jau spėjo pelnyti ir Lietuvos vartotojų, ir verslininkų pasitikėjimą.
Pripažino ir verslininkai
• Pernai VMVT vadovas J.Milius pelnė Metų valstybės tarnautojo titulą, o VMVT pripažinta viena pažangiausius veiklos metodus diegiančių verslo priežiūros institucijų.
• Be to, Ūkio ministerijos užsakymu įmonės RAIT atlikto tyrimo rezultatai patvirtino: šios tarnybos veiklą teigiamai vertina ir verslo atstovai.
• Iš visų verslininkų, kurie pernai sulaukė kontrolės institucijų patikros, net 84 proc. teigė, kad jų įmonėje apsilankę tikrintojai pirmiausia suteikė metodinę pagalbą, aiškino reikalavimų laikymosi klausimus, tik po to sprendė dėl sankcijų.
• Baudos ir kitokios poveikio priemonės buvo skirtos ketvirtadaliui tikrintų įmonių.
