Net ir labai skubėdamas, pavasarėjančio Berlyno gatvėse būtinai pastebėsi: stotelių stenduose, ant namų sienų, metro stotyse kaba į akis krintanti socialinės reklamos plakatų serija.
Iš vieno tokio plakato žvelgia senyvas vyras. Jo rankose – laikraštis, kurio antraštė skelbia: „Vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas darbo rinkoje nepageidaujamas.”
Bet paskutinis žodis perbrauktas ir pakeistas kitu.
„Vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas darbo rinkoje neišvengiamas”, – dabar jau sakinys skamba visai kitaip. Kitame plakate – jaunesnis tamsaus gymio vyras.
„Imigracija skaldo Vokietiją”, – skelbia jo laikomo laikraščio antraštė. Šįkart nubrauktas žodis „skaldo”. „Imigracija praturtina Vokietiją”, – naują mintį siūlo pataisytas sakinys.
Vokiečiai šiuos asmenis pažįsta. Pirmasis – žymus Vokietijos demografas, visuomenės senėjimo procesų tyrinėtojas Jamesas W.Vaupelis. Antrasis – Beirute gimęs austrų sociologas, islamo žinovas Mouhanadas Khorchide.
Ką gi jie reklamuoja? Ogi panašius į save. Senyvus žmones, imigrantus, provincijos gyventojus. Ši kampanija turi paskatinti vokiečius suvokti, kad stereotipai paseno: esą tik jų atsisakiusi šalis įveiks ateityje laukiančius iššūkius.
Šitaip Vokietijos vyriausybė pradeda pernai pavasarį pristatytos demografinės strategijos „Kiekvienas amžius svarbus” įgyvendinimą.
Tačiau ambicingas valdančiųjų užmojis sulaukia ir kritikos.
Visuomenės sėkmės rezultatas
„Keistis skatina ne utopinė mintis apie geresnę visuomenę, bet ekonominės priežastys”, – valdžios sprendimą imtis šios daugialypės problemos apibūdino Gerontologijos centro tyrimų vadovas Andreas Motelis-Klingebielis.
Tad ir optimistinė reklaminė kampanija – iš būtinybės. Tiesa, kaip ir šalies vyriausybė, A. Motelis-Klingebielis ragina nebijoti demografinių pokyčių.
„Tai ne grėsmė, o iššūkis. Senėjanti populiacija yra visuomenės sėkmės rezultatas, kurį teks išmokti valdyti. Vadinasi, pokyčiai yra ir nauja socialinio vystymosi galimybė”, – drąsino senėjimo procesų ekspertas.
Pasak A. Motelio-Klingebielio, ilgalaikius demografinius pokyčius Vokietijoje lėmė tos pačios priežastys kaip ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse: tebemažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė.
Eurostato duomenimis, 2011 m. Vokietijos gimstamumo rodiklis siekė 1,36 vaiko vienai moteriai. Tais pačiais metais net Lietuvoje jis buvo kiek didesnis – 1,76.
Tiesa, kartų kaita užtikrinama tik tuomet, kai šis rodiklis viršija 2. ES šią ribą vos vos peržengusios tik Prancūzija ir Airija. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Vokietijoje nėra didžiausia ES. Šia prasme ją lenkia sovietinės santvarkos nepaliestos kaimynės ir Vakaruose, ir Pietuose, ir Šiaurėje.
Nepaisant to, vokiečiai vyrai gali tikėtis gyventi net 10 metų ilgiau nei lietuviai – iki 78 metų. Vokietijos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia 83 metus – 4 metais daugiau nei lietuvių moterų.
Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje žmonės gyvens dar ilgiau, o gimstamumas ir toliau nedidės. Gera žinia ta, kad šiandien gimstantys vokiečiai greičiausiai turės progą išvysti XXII amžių.
Bloga – kad jau 2060-aisiais net 34 proc. Vokietijos gyventojų bus vyresni nei 65 metų, o dirbantys sudarys 50 proc. Šiandien šie skaičiai siekia 20 ir 61 proc. Manoma, kad iki 2060 metų Vokietija neteks 16–17 mln. gyventojų. Tad kas išlaikys senstančius ir vis ilgiau gyvenančius vokiečius?
Laukia kvalifikuotų imigrantų
„Ar tai būsime mes?” – nejučia kilo klausimas kartu su žurnalistų grupe iš Azijos ir skurdesnių Europos šalių klausantis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos planų.
Diplomatinė žinyba pateikė apskaičiavimus, pagal kuriuos jau iki 2025-ųjų Vokietijoje darbingo amžiaus žmonių sumažės 6 milijonais ir trūks 800 tūkst. kvalifikuotų darbuotojų.
Kaip išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą? Atsivilioti ją iš užsienio – štai ministerijos atsakymas.
„Vokietija ilgai neigė, kad yra imigracinė valstybė, tačiau ji yra ir bus imigracijos šalis”, – šiuos žodžius Berlyno valdininkų kabinetuose teko girdėti kone kasdien.
Kadangi darbo jėgos judėjimas ES laisvas, pagrindinis vokiečių taikinys – Bendrijai nepriklausančios šalys. Ypač Azija. Vyriausybė jau bendradarbiauja su Indija, Indonezija ir Vietnamu.
Megzti santykius padeda vadinamieji imigracijos konsultantai – jų dirba po du kiekvienoje šalyje. Šie konsultantai turi gyvenimo patirties ir ryšių tiek Vokietijoje, tiek šalyse, kurias verbuoja.
Tiesa, nuo turkų antplūdžio iki šiol kenčianti šalis, kurioje iš imigrantų yra kilę apie 20 proc. gyventojų, neketina įsileisti bet ko. Imigracija bus kontroliuojama – į Vokietiją atvyks tik kvalifikuoti specialistai: inžinieriai, medikai, technologijų, gamtos mokslų žinovai.
Iki 2025 metų šitaip Berlynas tikisi pritraukti 400–500 tūkst. kvalifikuotų darbuotojų.
„Tai nėra smegenų siurbimas iš kitų valstybių, – klausimui už akių užbėgo Užsienio prekybos skatinimo skyriaus vadovas Thomas Heinrichas Prinzas. – Norime bendradarbiauti, dalintis žiniomis.
Vis dėlto užsienio vyriausybės į tai žvelgia negatyviai. 50 valstybių aktyviai priešinasi. Mūsų tikslas – pasiekti, kad jos nesipriešintų.”
Be to, Berlynas ketina atlaidžiau vertinti užsieniečių diplomus, kuriems anksčiau buvo keliami itin griežti reikalavimai.
Pensijoms – grėsmė
Vis dėlto pasikliauti vien darbuotojų importu iš trečiųjų šalių Vokietija neketina.
„Pirmiausia turime ieškoti darbo jėgos šalies viduje”, – pažymėjo Vidaus reikalų ministerijos Politikos planavimo skyriaus vadovas Jörgas Bentmanas.
Vienas potencialo šaltinių – tie patys senstantys žmonės. Pernai įsigaliojo įstatymas, pagal kurį iki 2030 metų vokiečių pensinis amžius padidės nuo 65 iki 67 metų.
Dabar 45 metus dirbusio vokiečio pensija siekia vidutiniškai 1000–1200 eurų per mėnesį. Turint omenyje maisto produktų Berlyne kainas, ši suma nėra itin didelė. Bet keliaudami po pigesnes valstybes vokiečių senjorai gali mėgautis poniška senatve.
Kol kas, nepaisant Europą ištikusios krizės, Valstybinis pensijų fondas laikosi stabiliai. 2012-ųjų pabaigos duomenimis, įplaukos į jį siekė 254 mlrd. eurų, o išlaidos – 250 mlrd. eurų. Bendras sukauptas fondo rezervas šiandien – 29 mlrd. eurų.
Bet padėtis gali pasikeisti. „Pagyvenusių žmonių skurdas per artimiausius 20–30 metų padidės”, – perspėjo Vokietijos profsąjungų konfederacijos DGB atstovas Frankas Zachas.
Skatins kuo ilgiau dirbti
Vokietijoje veikia valstybinė pensijų sistema, kurią 1889 metais įvedė „geležinis kancleris” Otto von Bismarckas. Anuomet sistema buvo neabejotinai efektyvi, nes nustatyto pensinio amžiaus – 65 metų – nedaug kas sulaukdavo.
Bet ar ši sistema, kurios modeliu remiasi ir Lietuva, bus veiksminga dar po 50 metų, kai vyresni kaip 65 metų žmonės sudarys trečdalį vokiečių visuomenės?
DGB atsakymas – „taip”. Konfederacijos nuomone, geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje: valstybės išmokos, didesnės ar mažesnės, visada yra garantuotos.
Tuo metu privatus kaupimas senatvei, apie kurį vokiečiai skatinami galvoti, F. Zacho nuomone, gali nepasiteisinti.
„Privataus sektoriaus problemą išryškino 2008-ųjų krizė, ypač JAV, kai žmonės prarado savo santaupas.
Apskritai kur investuoti tokias krūvas pinigų? Taip kuriamas dar vienas burbulas, kuris sprogs, kai pensininkai po keliasdešimties metų pradės masiškai atsiimti pinigus. Todėl esame įsitikinę, kad viešoji sistema turėtų būti pagrindinė”, – įsitikinęs dirbančių žmonių teisių gynėjas. Jo nuomone, išeitis galėtų būti mokesčių socialinei apsaugai didinimas.
Bet ir to gali būti negana. Tad, pagal Vokietijos vyriausybės ateities viziją, net ir pasiekę pensinį amžių vokiečiai neturėtų pulti į turistinius autobusus, o turėtų kuo ilgiau likti darbe ir dalytis vertinga patirtimi.
Tiesa, gerontologas A. Motelis-Klingebielis pripažino, kad net ir pažangiojoje Vokietijoje dažnas darbas yra siaubingas, – vien dėl to žmonės skuba į pensiją.
Čia turės prisidėti ir darbdaviai. Jiems teks pasirūpinti, kaip išlaikyti pagyvenusį darbuotoją, – kurti motyvacines sistemas, įrengti patogias darbo vietas, suteikti papildomų laisvadienių.
Rūpinasi gyvenimo kokybe
Strategijoje numatyta siekti, kad žmonės gyventų sveikai ir net išėję užtarnauto poilsio kuo ilgiau nesirgtų ir liktų savarankiški. O jeigu sveikata pašlis, kad būtų suteikta pagalba vienišiems senoliams.
Kad senoliai jaustųsi saugūs ne tik Berlyne ar kituose didmiesčiuose, bet ir sparčiai nykstančioje provincijoje, vokiečiai ketina išplėtoti tankų profesionalios socialinės ir medicinos pagalbos tinklą.
Vokietija apskritai daug dėmesio skiria savo senėjančių tėvų gyvenimo kokybei užtikrinti.
Vienas didžiausių rūpesčių – kad žmonėms nereikėtų gyvenimo baigti senelių namuose. Juos vokiečiai vertina labai neigiamai, todėl planuojama rekonstruoti namus pagal senstančių žmonių poreikius.
Nors namams rekonstruoti pinigų skirta ir anksčiau, nauji apskaičiavimai rodo, kad šalyje reikėtų sutvarkyti dar apie 3 mln. namų. Tam reikėtų maždaug 49 mlrd. eurų. Vyriausybė teikė parlamentui svarstyti šią programą, tačiau įstatymų leidėjai nesutiko skirti pinigų.
Tikslai gražūs kaip ir Berlyno gatvėse kabantys plakatai. Bet kokiomis konkrečiomis priemonėmis jų bus siekiama?
Vidaus reikalų ministerijos atstovas J. Bentmanas į šį klausimą atsakė aiškinimu, kokia sudėtinga ES lyderės valdymo sistema.
„Vokietijoje yra trys valdžios lygmenys: federalinė vyriausybė, vietos vyriausybės ir savivaldybės.
Pirmasis mūsų žingsnis – duoti vietos vyriausybėms nurodymus veikti. Mes negalime pasiūlyti vieno modelio visiems regionams, jie patys turi rasti sprendimus. Tad mūsų veiklos rezultatas – kad visi šia linkme pradeda dirbti”, – į smulkmenas nesileido valdininkas.
Trūksta vaikų darželių
Bet yra ir kita problema: visas dėmesys – senstantiems, o gimstamumui skatinti – beveik nieko. Toks įspūdis susidarė klausantis valdžios atstovų aiškinimų apie būsimus demografijos problemų sprendimus.
„Manau, kad jie daro klaidą”, – savo nuomonę išsakė kolegė iš Moldovos. Ji Berlyne vylėsi išgirsti apie Vokietijos pažangą kovojant su porų nevaisingumu.
Vasario mėnesį įtakingas šalies žurnalas „Der Spiegel” valdantiesiems šiuo klausimu sudavė smūgį. Leidinys paskelbė gavęs 66 puslapių dokumentą, paaiškinantį, kodėl Vokietijoje gimsta mažai vaikų.
Prieš 5 metus vyriausybės užsakytas tyrimas, kurio rezultatus ji esą bandė nuslėpti, atskleidė, kad šalis kasmet šeimoms išdalija 200 mlrd. eurų, bet tai neduoda jokios naudos.
Net atvirkščiai – kenkia. Moterys priverstos nedirbti arba dirbti ne visu etatu, nes tikroji problema – didžiulis vaikų darželių ir popamokinės veiklos stygius.
Valdžia suskubo griebtis veiksmų, ir nuo šių metų rugpjūčio kiekviena vokiečių šeima galės reikalauti savo atžalai vietos vaikų darželyje.
„Kas iš to? – kategoriškai nukerta žinomas šalies žurnalistas ir tinklaraštininkas B. Schwentkeris. – Iki tol tikrai nebus pastatyta tiek darželių. Tai tik politinės kalbos, jos niekada netaps realybe.”
Tiesa, buvusioje Rytų Vokietijoje tai – ne problema, nes ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas buvo išplėtotas dar sovietiniais laikais.
O Vakaruose iki šiol buvo puoselėjamas tradicinis šeimos modelis: tėvas dirba, o motina lieka namie ir augina vaikus.
Vien dėl to daugybė Vokietijos moterų linkusios atidėti motinystę ir siekti karjeros.
„Vaikas? O kur aš jį dėčiau? Ne, ne”, – juokėsi ir purtė galvą viena jauna dirbanti vokietė.
Demografiniai pokyčiai baugina
Visuomenės senėjimas ir nykimas Vokietijoje – opi tema. Tai atspindi ir tokia karikatūra: vyras stovi knygyne prie lentynos su užrašu „Siaubo literatūra”.
„Gal galiu padėti?” – klausia jo pardavėja. „Ieškau ko nors demografinių pokyčių tema”, – atsako šis. Kad šalyje tvyro didelis nerimas dėl ateities, patvirtina ir B. Schwentkeris.
„Nėra kitos tokios baimės kaip vokiečio baimė išnykti. Net ne tiek išnykti, kiek prarasti identitetą, nebūti daugiau vokiečiu”, – vyraujančias nuotaikas apibūdino žurnalistas.
Nepaisant visuotinės paranojos, jis mano, kad demografinių pokyčių grėsmė neretai perdedama, o kartais net primena demagogiją. Jis taip pat skeptiškai vertina senėjimo ir nykimo prognozes, kurias pateikia valdžios atstovai.
Žurnalisto nuomone, jos gali būti iškreiptos, nes pastarasis visuotinis gyventojų surašymas vyko 1987 m. tuometėje Vakarų Vokietijoje. Vėliau išsamios apklausos nevykdytos dėl griežtų privatumo įstatymų. Šlovinti vyriausybės strategijos jis taip pat neskuba.
„Šiais metais – rinkimai, – galimą valdančiosios partijos manipuliavimą įžvelgė tinklaraštininkas. – Galų gale problema yra ne demografijos pokyčiai, o sistema, kuri nemoka prie jos prisitaikyti.”
Šeši pagrindiniai demografinės strategijos tikslai
Vokietijos demografinėje strategijoje numatomos šešios sritys, kurioms vyriausybės nuomone, reikia skirti daugiausia dėmesio.
1. Stiprinti šeimą: užtikrinti, kad žmonės galėtų derinti pareigas šeimoje ir profesinę veiklą.
2. Užtikrinti darbuotojų motyvaciją, kvalifikaciją ir gerą sveikatą.
3. Sukurti sąlygas garbaus amžiaus žmonėms gyventi nepriklausomai. Siekiamybė – „rūpestinga bendruomenė”, kad vieni kitais rūpintųsi bendruomenės nariai. Senolius aprūpinti judėjimą lengvinančia technika, efektyviai teikti jiems pagalbą ir slaugą, daug dėmesio skirti nuo senatvinės silpnaprotystės kenčiantiems asmenims ir jų šeimoms.
4. Užtikrinti gyvenimo kokybę tose vietovėse, kuriose labiausiai sensta visuomenė. Stiprinti regionų ekonomiką. Suteikti provincijos gyventojams vienodas galimybes tobulėti ir gyventi patogiai.
5. Suteikti tvaraus augimo ir gerovės pagrindą. Siekti, kad šalyje būtų kvalifikuotų darbuotojų. Sukurti sąlygas dirbti moterims, plėsti mokymosi galimybes vaikams bei jaunimui, pradėti juos rengti karjerai jau mokykloje. Tapti patrauklesniems imigrantams.
6. Išlaikyti efektyvią vyriausybę. Demografiniai pokyčiai turės įtakos biurokratiniam aparatui. Todėl valdžios institucijos turės labiau taikytis prie žmonių, jų amžiaus, šeiminių įsipareigojimų.
Lietuviai irgi dirbs ilgiau
Visuomenės senėjimo sukelti demografiniai pokyčiai aktualūs ir Lietuvai. Įgyvendindama 2002 m. Jungtinių Tautų tarptautinį Madrido veiksmų planą dėl visuomenės senėjimo ir regioninę jo įgyvendinimo strategiją, Lietuva 2004 metais patvirtino Nacionalinę gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategiją.
Madrido Politinę deklaraciją priėmusios pasaulio valstybės pasiryžo veikti 3 prioritetinėmis kryptimis.
Pirma, užtikrinti, kad vyresnio amžiaus žmonės būtų aktyvūs ekonominės ir socialinės plėtros proceso dalyviai. Antra, užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę ir sveikatą. Trečia, sukurti vyresnius žmones palaikančią ir jiems veikti leidžiančią gyvenimo aplinką.
Lietuvos Vyriausybė patvirtino Senėjimo strategijos įgyvendinimo 2005–2013 m. priemones. Čia numatyta įvertinti ir svarstyti, kaip pagyvenusiems asmenims garantuoti pajamas. Taip pat skatinti vyresnių žmonių profesinį tobulinimąsi, įdarbinimą, didinti jų motyvaciją dirbti.
Tarp priemonių – sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų gerinimas, pavyzdžiui, gyvenamųjų namų modernizavimas, policijos pasiekiamumo didinimas.
Nuo 2004 m. Lietuvoje atsirado įstatymais įteisinta galimybė papildomai kaupti pinigus senatvei privačiuose fonduose. Nuo 2012-ųjų pradėtas ilginti pensinis amžius – moterims nuo 60, vyrams nuo 62,5. Pamažu ilginant šį amžių 2026-aisiais tiek moterys, tiek vyrai į pensiją išeis sulaukę 65 metų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiuo metu pradeda Nacionalinių demografinių ir gyventojų senėjimo problemų sprendimo 2014–2015 m. veiksmų plano rengimą.
Lietuvos statistikos departamentas pernai skelbė, kad 2012 m. pradžioje Lietuvoje 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonės sudarė 18,1 proc. visų šalies gyventojų. Palyginti su 2001 m., jų skaičius padidėjo 12,1 proc., o bendras gyventojų skaičius per šį laikotarpį sumažėjo 13,7 proc.
Beje, Lietuvos gyventojų skaičius mažėja kur kas sparčiau, nei buvo manoma prieš 10 metų. 2004 m. strategijoje prognozuota, kad iki 2030 metų gyventojų Lietuvoje sumažės 9 proc. ir bus 3,1 mln. Šiandien Lietuvoje gyvena 2,973 mln. žmonių.
Pagal Eurostato 2008 m. demografines prognozes, Lietuvoje vidutinė tikėtina vyrų, sulaukusių 65 metų, gyvenimo trukmė ilgės ir 2020 m. sieks 80 metų, 2050 m. – 84 metus, o moterų 2020 m. bus 84 metai, 2050 m. – 87,6 metų.
Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, 2011 m. šalyje dirbo 50,5 proc. 55–64 metų gyventojų, o tai viršija ES vidurkį (2011 m. – 47,4 proc.). Sulaukę 65 metų ir vyresnio amžiaus 2011 m. tebedirbo 28,8 tūkst. (5,4 proc.) šalies gyventojų. ES vidurkis – 4,8 proc.
