Konkurso „Metų interjeras/Auksinė paletė” organizatorius dizaineris Vytautas Gurevičius apskaičiavo, kad per 8 metus daugiau nei 200 kūrėjų konkursui pateikė apie 1000 interjerų. Tačiau maždaug dešimt procentų šių darbų ne tik vertinimo komisijai, bet apskritai gėda kam nors rodyti.
Geriausi interjerai pirmiausia išsiskiria savo architektūra – juose sėkmę lemia pastato konstrukcijų detalės, tokiose erdvėse dekoravimui skiriama mažiausiai dėmesio.
„Bet jei tenka kurti interjerą standartiniame bute? Tuomet įdomesnių sprendimų gali rasti ne architektas, o dekoratorius”, – neabejoja V. Gurevičius.
Būti interjero dizaineriu gali bet kas, šiandien tai madinga specialybė, švarus darbelis, už kurį dar ir gerai mokama. Bet daug architektų piktinasi, kad konkurenciją iškreipia tokie specialistai ar, dar blogiau, savamoksliai.
Nori kaip pas kaimyną
Kad daugeliui žmonių labai svarbu turėti madingus namus, architektas Marius Šlančius neabejoja. Jis pritaria, kad su tokiais klientais geriau sekasi dirbti dekoratoriams.
„Sunkiai galėčiau suraityti, sudėlioti namuose tiek spalvų ir detalių, kaip kad sugeba drabužių dizaineriai. Jiems pavyksta suvaldyti skirtingus raštus, spalvas. Jie gali sukurti spalvotus namus”, – apie kolegas pasakoja Marius. Jis girdėjo, kad dabar nemažai lietuvių dekoratorių darbuojasi turtingų baltarusių ištaiginguose namuose.
„Tai ir gerai mokamas darbas, dekoratoriai uždirba dvigubai daugiau nei mes”, – įsitikinęs architektas.
Jis pats savo darbus skirsto į dvi kategorijas: darbas – duonai ir darbas – širdžiai.
Nors būstus su žmona Aurėja kuria jau kone dvidešimt metų, juos vis dar stebina užsakovai, kurie paprašo: „Kaip pas kaimyną.” Tokiems gali rodyti tūkstantį įvairiausių įdomių sprendimų, tačiau paprastai jų perkalbėti nepavyksta.
„Kaune ištisuose kvartaluose gyvuoja keisčiausios interjerų mados”, – šypsosi Marius.
Architektas kuria scenarijus
Miegas, tualetas ir valgis žmogui yra būtini. Tačiau interjere ne jie svarbiausia. Tomas Lapė – dvylika metų vienas ir septynerius – su bendrove „Studija lape” dirbantis architektas interjerus kuria tarsi scenarijus, kuriuose svarbiausias vaidmuo atitenka užsakovui ir jo gyvenimo būdui. Jis net mano, kad daugumai architektūros studentų praverstų psichologijos kursas.
T. Lapė pats daug bendrauja su kiekvienu užsakovu, stengiasi išsiaiškinti, kas jį džiugina, kas kelia ūpą. Jis tarsi siuvėjas, išmatuojantis žmogų ir tik tada pradedantis darbą. Tik Tomui rūpi ne kūno matmenys, o tai, kas matuojama ne centimetrais.
Tarkime, Japonijoje, pasakoja Tomas, kur branginamas kiekvienas žemės lopinėlis, architektai iš vieno kvadratinio metro stengiasi išspausti viską – bet ne prigrūsti jame turinio, o tinkamai išdėlioti erdves.
Tada erdvės atlieka savo pagrindinį darbą – namuose tampa patogu gyventi ir jos sukuria gerą estetinį vaizdą, tad svarstymai, kokia turi būti sienų spalva, tarsi nebetenka prasmės.
Nes gražiausia spalva – natūrali šviesa.
Užsakovai vengia viešumo
„Kartais būna, kad žmogus gūžčioja pečiais ir sako jokių išskirtinių pomėgių neturintis, nieko nekolekcionuojantis. Tačiau išsiaiškini, kad kažkur palėpėje paslėptas maišelis antpirščių, įsigytų skirtinguose pasaulio kraštuose. Tada trauki juos iš ten. Mieli daiktai turi formuoti gyvenamąją erdvę”, – svarsto architektas.
Jo nestebina, kad šiandien žmonės nenori viešumo, nenori, kad jų namų nuotraukas aptarinėtų visi.
„Kam? Kad visokie neišmanėliai reikštų nuomonę? Žmonės nepagrįstai kritikuoja gerus interjerus. Reikia pirmiausia išmanyti, tada reikšti nuomonę. Dabar tik: „nuobodus”, „šaltas”, „vienodas”, „ligoninė”.
Manau, architektai galėtų būti vertinami kaip automobilių gamintojai. Juk jų sukurti koncepciniai modeliai kartais būna be veidrodėlių, tačiau niekas dėl to nepuola dizainerių kritikuoti. Priešingai, dauguma įvertina jų pastangas gyvenimą daryti gražesnį”, – svarstė T. Lapė, paprastai vienu metu dirbantis maždaug su 30 projektų.
Funkcija ir geros proporcijos
„Lietuvoje kuklumas dar nėra vertybė. Saikingus interjerus žmonės sutartinai vadina skandinaviškais arba lygina su ligoninėmis”, – kolegai pritaria architektai Mindaugas Leliūga ir Simonas Talandzevičius. Pasak jų, interjero vertę nulemia smulkmenos, detalės, proporcijos, kokybiškai atliktas darbas. Mindaugo ir Simono kūrinys – 300 kvadratinių metrų namas kovo mėnesį buvo įvertintas tarptautinės komisijos ir paskelbtas geriausiu 2012 metų interjeru.
Šio namo šeimininkus vilniečiai kūrėjai sutartinai vadina išskirtiniais užsakovais. Mat jie nuo pat pradžių sutarė, kad interjere nebus jokios bevertės pompastikos. Šį savo darbą autoriai vadina paprastu, bet ne prastu.
„Svarbiausia – funkcionalumas ir geros proporcijos”, – nukerta Simonas.
Todėl jie nekuria interjerų, kaip patys sako, vaikams, kurių kaprizų reikėtų paisyti.
Tiesa, džiaugiasi, kad Lietuvoje po truputį tobulėja ir užsakovai, ir architektai, nors geros architektūros pavyzdžių dar nedaug.
Visuomeninių objektų užsakovus jie vadina lankstesniais nei privačių.
Paprastai jie sutinka su dauguma architektų idėjų ir pasiūlymų, nes supranta, jog viešosiose erdvėse gerai jaustis turės daug žmonių, o tai nuspėti gali tik profesionalai.
Darbas teikia malonumą
Verslininkui niekada nesiseks, jei dirbs tik todėl, kad užsidirbtų. Lygiai tas pat galioja ir architektui – jei veikla jam neteikia malonumo, greičiausiai jis netaps geru kūrėju.
„Išsilavinimas, praktika ir darbas, virtęs hobiu, – tai dalykai, kurie garantuoja architektui sėkmę. Telieka gauti gerą užsakovą”, – taip mano už geriausią interjerą 2010-aisiais apdovanotas Rimas Adomaitis.
Geru klientu jis vadina ne tą, kuris turi maišą pinigų ir suteikia visišką laisvę arba, atvirkščiai, smulkmeniškai kontroliuoja, o tą, kuris noriai dalyvauja namų kūrimo procese. Juk nuo pirmųjų būsto eskizų iki įkurtuvių praeina mažiausiai pusantrų metų. Per tokį laiką žmonės paprastai susidraugauja.
„Dabar turime porą projektų, kurių užsakovai įsitikinę, kad jei nusipirko sklypą geroje vietoje, pasisamdė gerą architektą, jam gerai moka už darbą ir perka tik kokybiškas medžiagas, turės labai gerą namą. Netiesa.
Jei būstas kuriamas be emocijos – jis nebus pats geriausias”, – įsitikinęs architektas. Jis neabejoja, kad architektūrinę kokybę lemia ne pinigai.
