Prieš atverdama duris į A. Žižiūno kūrybines dirbtuves Naujamiestyje jo žmona Regina iš pašto dėžutės su krūva reklamos lankstinukų ištraukia „Vilniaus energijos” sąskaitą.
3689 litai. Tokia suma susikaupė už seniai nešildomas 35 kvadratinių metrų patalpas fekalijomis prasmirdusiame rūsyje. Moteris jau ne vienus metus nesėkmingai kovoja, kad nešylantys radiatoriai būtų nupjauti, bet energetikai siunčia vis didėjančias sąskaitas.
Sunkiai sergantis 73 metų A.Žižiūnas nusprendė visas fotografijas, negatyvus, kurių daugiau kaip 200 tūkst. vienetų, perleisti Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Kūrėjui apmaudu, kad už tai kiekvieną mėnesį sulaukia tokios „padėkos”.
Parašų keliaus į užsienį?
A. Žižiūno dirbtuvės nešildomos daugiau kaip aštuonerius metus. Jo žmona prisimena, kad kai vyras dar buvo sveikas, jose galėdavo darbuotis tik vilkėdamas striukę.
Nors radiatoriai nešilo, A.Žižiūnas už patalpų šildymą per tuos aštuonerius metus sumokėjo apie 30 tūkst. litų.
Po to, kai praėjusiais metais dirbtuvėse įvyko avarija, fotomenininkas už šildymą nebemoka, todėl auga delspinigiai.
R. Žižiūnienė daug kartų kreipėsi į „Vilniaus energiją”, savivaldybę, Valstybinę energetikos inspekciją. Ji prašė nupjauti radiatorius.
Į tai moteris sulaukė šias patalpas administruojančios įmonės „Naujamiesčio būstas” reikalavimo surinkti visų gyvenamojo namo butų savininkų parašus. Tik tada gali būti patenkintas prašymas.
R.Žižiūnienė greitai suprato, kad tai neįmanomas darbas. Mat kai kurie namo gyventojai išvykę gyventi į Izraelį ar Lenkiją ir butai likę tušti.
„Galbūt man teks vykti į tas šalis, kad surinkčiau parašus? Atrodo, kad „Naujamiesčio būstas” to reikalaus, nes atsiuntė atsakymą su instrukcija, jog šildymo išjungti negalima, nes nesurinkti visų gyventojų parašai”, – liūdnai šyptelėjo R. Žižiūnienė.
Vamzdžiai neišlaikė šalčio
Viena bėda – ne bėda. Nešildomose patalpose užšalo ir sprogo karšto bei šalto vandens vamzdžiai. „Vilniaus vandenų” atstovai apskaičiavo, kad per avariją išbėgusio vandens vertė – 800 litų. „Vilniaus energija” pateikė dar baisesnę sąskaitą už karštą vandenį – 2 tūkst. litų.
Iš vyro perėmusi visų reikalų tvarkymą R. Žižiūnienė veltui beldėsi į komunalininkų duris. Pasirodo, reikėjo pažymos apie kadaise įvykusią avariją. Bet tada ją likvidavusi bendrovė „Avarija” persivadino į „Grindą”.
Paaiškėjo, kad ši įmonė nebeturi avarijų registravimo archyvo, nes jį saugo tik pusę metų.
Trečiadienį R. Žižiūnienė vėl sulaukė „Vilniaus vandenų” atstovo skambučio.
Vyriškis pareiškė, kad dėl išbėgusio vandens kreipsis į teismą. Jis kalbėjo tvirtai – bylą „Vilniaus vandenys” tikrai laimės, tad A. Žižiūnui teks padengti ir teismo išlaidas.
Negana to, Valstybinė mokesčių inspekcija atsiuntė raštą, kad gyvenamojo namo rūsyje, šalia gyventojų sandėliukų, įrengtos kūrybinės dirbtuvės yra apmokestinamos nekilnojamojo turto mokesčiu.
Užteko pagrasinti teismu
A. Žižiūno kūrybinės dirbtuvės ne tik nešildomos, bet ir mažiausiai 20 kartų buvo apsemtos.
Fekalijos iš nuotekų vamzdžių ėmė plūsti 2008-aisiais. Santechnikai, atvažiavę likviduoti avarijos, prakrapštydavo vamzdžius, apžiūrėdavo šulinius, bet netrukus bėda pasikartodavo.
Netekusi kantrybės R. Žižiūnienė paskambino namo administratoriui „Naujamiesčio būstui”. Tada fotomenininko archyvas dar nebuvo išvežtas, tad moteris pagrasino teismu ir nenutylėjo, kad ieškinys bus milijoninis. Jau kitą dieną atskubėję specialistai vamzdžius sutvarkė, ir dabar avarijų nebūna.
Vis dėlto avarijos A. Žižiūno nuotraukoms pridarė daug žalos, daug jų nepataisomai sugadinta. O perduotas archyvui fotografijas, negatyvus teko bent porą mėnesių džiovinti, rūšiuoti.
Dingo vertinga kolekcija
A. Žižiūno archyvas nukentėjo ir nuo vagių. R. Žižiūnienė įsitikinusi, kad į kūrybines dirbtuves buvo įsisukę ilgapirščiai, kuriems rūpėjo būtent fotomenininko palikimas.
Pirmą kartą įsilaužę į patalpas vagys išnešė seną televizorių ir laikrodį, kurių fotomenininko žmonai nelabai ir gaila.
Bet per antrą vagių vizitą dingo nuo 1972 metų kaupta didelio formato fotografijų „Veidai ir mintys” kolekcija.
A. Žižiūnas, nufotografavęs rašytoją, dailininką ar mokslininką, jų prašydavo savo ranka ant nuotraukos užrašyti moto, kredo arba minčių apie gyvenimą ir kūrybą. Tokių fotografijų jis buvo sukaupęs apie pusantro tūkstančio.
Patalpas parodė pirkėjui
Policija atsainiai tyrė šią vagystę, o R. Žižiūnienė kol kas neturi žinių, kad jos vyro nuotraukas kas nors mėgintų parduoti.
Tai padaryti būtų sunku, nes rimti kolekcininkai atpažintų A. Žižiūno braižą.
Ir pats A. Žižiūnas, nors ir sunkiai sergantis, savo nuotraukas atpažintų. Į savo kūrybines dirbtuves jis įsileisdavo retą, net geriausiems draugams nerodydavo tų patalpų.
Tiktai kai Žižiūnai nusprendė parduoti butą, Regina vienam pirkėjui aprodė ir kūrybines dirbtuves, mat sutuoktiniai buvo nusprendę ir jų atsisakyti.
Pamatęs nuotraukų krūvas pirkėjas ėmė teirautis, ar jos neparduodamos. R.Žižiūnienė atsakė, kad negalėtų jų parduoti, nes tai – ne jos, o vyro kūryba.
Netrukus po to dirbtuvės buvo išplėštos, o R. Žižiūnienė prisiminė, kad pirkėją matė prastos reputacijos asmenų apsuptyje.
Vežė trejus metus
A. Žižiūno nuotraukos ir negatyvai į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo vežami daugiau nei trejus metus.
Kiekvieną nuotrauką įvertinus net minimalia 5 litų kaina, fotomenininko valstybei padovanoto archyvo vertė siekia milijoną litų. Daugiau kaip pusšimtį metų A.Žižiūno kauptas fotografijų archyvas yra laikomas vienu didžiausių Lietuvoje.
„Mano sunkiai sergantis vyras, padovanojęs ateities kartoms tokį intelektualų turtą, apkraunamas įvairiausiais mokesčiais, be to, turi sumokėti už avarijas rūsyje įkurtose dirbtuvėse”, – atsiduso R.Žižiūnienė.
