Žemės ūkio politikai neatvėsdami kalba apie gyvulininkystės plėtrą.
Tačiau gyvuliams auginti reikia patalpų, o kaip atgaivinti fermas vaiduokles, pasiūlymų nepažeria.
Nežino, kas paveldėjo griuvenas
Utenos rajone, Antalgėje, nedidelį pieno ūkį turinti 26-erių Neringa Jurkuvėnienė šiuo metu gyvuliams tvartus nuomojasi.
Jauna moteris, talkinant draugei ir šeimynykščiams, pati sužiūri 20 karvių.
Moteris jas melžia rankomis ir galvoja apie ūkio plėtrą. Tačiau kaskart, suskatusi ieškoti didesnių tvartų, atsitrenkia į absurdo sieną.
„Norėjau nusipirkti buvusias karvides netoli, 4 kilometrai nuo mūsų gyvenvietės esančiuose Tirmūnuose.
Kaip ir visos fermos, prasidėjus žemės reformai jos buvo perduotos pajininkams.
Paaiškėjo, kad vieni jų – jau mirę, o kas paveldėjo pajus, nepavyko sužinoti. Užtat likę pajininkai už griūvančius statinius užsiprašė tokios kainos, kad teko apsisukti ir grįžti namo”, – kalbėjo N. Jurkuvėnienė.
Įsigyti griuvenas – sunku
Kiek Lietuvoje yra apleistų karvidžių, statistikos – nė kvapo. Nedidelės fermos 150–300 galvijų buvo statomos kone kiekviename kaime, kur tik sovietmečiu veikė tarybinio ūkio ar kolūkio skyrius.
Vienose, kur pajininkai buvo įžvalgesni, šiuo metu veikia lentpjūvės, kitose – mechaninės dirbtuvės. O trečios taip ir liko be tikro šeimininko, išdraskytos, darkančios kone kiekvieno kaimo kraštovaizdį.
Norint pajudėti iš mirties taško – surasti šeimininkus ir fermas nusipirkti, ūkininkui tenka pasibalnoti kantrybę. Jei jam pavyksta apeiti visus pajininkus ir susitarti dėl kainos, telieka sudaryti sandorį.
„Visa bėda, – sakė Utenos rajono savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vedėja Raimonda Jankauskienė, – kad vieni pajininkai jau būna mirę, o kiti apskritai pamiršo, kad turi turto.”
Nėra paprasta įrodyti, kad fermų griuvenos neturi šeimininko. Tokiu atveju savivaldybei, kurios teritorijoje žioji griuvenos, tenka kreiptis į teismą.
Tik jis gali pripažinti, kad fermos – nekilnojamasis turtas – niekieno. Ir perduoti jį Valstybės turto fondui. Tol, kol toks „turtas” atsiduria aukcione, prireikia kelerių metų.
„Ūkiai kuriasi, to imasi jauni žmonės. Jie ant pliko lauko juk negali gyvulių laikyti. Reikia statinių. O šiems pastatyti reikia šimtų tūkstančių litų. Iš kur jauni žmonės turės pinigų? Jiems lengviau būtų įsigyti senų fermų, o esant tokiai teisinei bazei kaip dabar, to padaryti neįmanoma”, – svarstė R. Jankauskienė.
Savivaldybės purtosi teismų
Kaip teigė Žemės ūkio ministerijos Žemės politikos departamento direktorius Audrius Petkevičius, dauguma iš sovietmečio paveldėtų fermų turi šeimininkus.
„Tie pajininkai, kurie išsinešiojo fermas po plytą ar po bloką, vis tiek egzistuoja. Nors jie dokumentų oficialiai nesusitvarkė, jų nuosavybės teisė nėra apribota. Ir jie bet kada gali nuosavybę įsiteisinti, o tai padarę – parduoti”, – sakė A. Petkevičius.
Tačiau teismų kelias nė kiek nevilioja savivaldybių. Jų atstovų teigimu, kol visas šis mechanizmas sujuda, praeina daugybė metų. Statiniai sunyksta, o pinigai išmetami į balą.
Yra savivaldybių, kurios įteisino šeimininkų neturinčius objektus – parengė žemės sklypus, įregistravo statinius. Išleido už visa tai 300 tūkst. litų, o realiai kone viską turi nugriauti.
Atnaujinti senas – pigiau
Dauguma žemės ūkio bendrovių, kurios verčiasi pienininkyste, dažniausiai karvides įrengė atnaujintose galvijų fermose.
Jų vadovų teigimu, perdengti stogą ir rekonstruoti vidų yra pigiau nei statyti naujus pastatus.
Naujoje fermoje vieną vietą karvei įrengti kainuoja apie 3500 litų. Tiek pat kainuoja pati karvė arba veršinga telyčia. Tai – didžiulės investicijos.
Tuo metu rekonstruojant tvartus pinigų reikia mažiau. Sovietmečiu fermoms vandenį tiekę bokštai seniai sugriuvo.
Tačiau vandentiekis šiais laikais nėra neįveikiama užduotis. Giluminis gręžinys kainuoja apie 15 tūkstančių litų.
Smulkiesiems ūkiams reikalavimai – neįveikiami
* 2011-aisiais buvo priimtas nutarimas, kuris supaprastino fermų iki 300 galvijų rekonstrukcijų tvarką. Tokio dydžio fermos dažniausiai yra užsilikusios nuo sovietmečio.
* Tačiau iki šiol liko nepakeisti įgyvendinamieji teisės aktai. Reikia suderinti detalųjį planą, atlikti poveikio aplinkai tyrimą, pasirūpinti vadinamuoju taršos integruotos prevencijos kontrolės vertinimu.
* Visa tai trunka porą metų ir kainuoja iki 200 tūkst. litų. Todėl per metus kitus atgaivinama tik viena kita ferma. Vidutiniai, o juo labiau smulkieji ūkiai nepajėgūs įveikti tokių barjerų.
