Pinigų mediniam Kauno paveldui saugoti neturi nei miesto savivaldybė, nei valstybės biudžetas. Teoriškai galima gauti paramą iš Norvegijos fondų, bet praktiškai tai padaryti nelengva. Dauguma unikalių XIX ir XX a. pradžios medinukų yra privatūs namai. Ne visiems jų savininkams rūpi išsaugoti originalią istorinio būsto išvaizdą, juolab kad tai ir brangu.
Tačiau žymi architektūros istorikė, menotyrininkė Nijolė Lukšionytė „Laikinajai sostinei“ sakė, jog Kauno medinukus galima išsaugoti – tereikia geros savivaldybės valios, savininkų verslumo ir bendruomenės pastangų.
– Kauno mediniam paveldui gelbėti skirtoje konferencijoje ne kartą pabrėžta, jog urbanistinis mąstymas nuteikia miesto gyventojus niekinti medinę architektūrą, kaip kaimo atgyveną. Keista, kad lietuviškiausio miesto, kuriame dar ryškūs kaimietiškos kilmės bruožai, gyventojai gėdijasi medinukų? - paklausėme N. Lukšionytės.
– Sakoma, kad į miestą atsikraustęs kaimietis tampa aršiu miestiečiu, kuriam visi namai turi būti mūriniai. Urbanistams taip pat yra patogiau griauti medinukus, užstatyti miestą aukštais mūrais, nes tokiu būdu sutelkiama infrastruktūra. Mūrinė statyba labiau apsimoka komerciniu požiūriu. Nors kita vertus, išsilavinę ir turtingi kauniečiai tarpukariu mielai statėsi dailius medinius namus, ypač Žaliakalnyje. Nuo seno žinoma, kad mediniame name gyventi sveikiau.
– Ar galima sakyti, jog medinė architektūra yra viena Kauno savasties žymių?
– Be abejo, taip! Iš ES šalių tik Skandinavijoje ir Baltijos valstybėse yra išlikę medinių namų su savita architektūra, būdinga puošyba. Puikios medinės architektūros yra ir Vilniuje, bet Kaune ji gerokai įvairesnė. Kauno medinukai pasiskirstę pagal savotišką socialinę geografiją. Šančiuose ir Vilijampolėje daugiausia gyveno darbininkai. Šančiuose dar ir caro puskarininkiai, išliko tie pailgi keliabučiai pastatai.
Žaliakalnyje tarpukariu pastatyta anuomet populiarių sodybinių medinių namų, vilų ir kotedžų. Ten daugiausia gyveno pasiturintys kauniečiai, valdininkai. Panemunėje išdygo vasarnamiai ir kurortinės vilos. Deja, nemažai jų dabar apverktinos būklės.
– Kodėl Kaunas neišnaudoja medinės architektūros paveldo pinigingiems užsienio turistams privilioti? Tūlo prancūzo ar vokiečio nenustebinsi vėlyvosios gotikos bažnyčiomis, o Žaliakalnio medinukai jam gal atrodys egzotika, kaip indėnų vigvamai?
– Norint rodyti turistams, statinius reikia sutvarkyti. O medį juk graužia laikas ir gadina patys savininkai.
Kauno praeitį menantys Vilijampolės namukai apkalti skardomis – tiesiog „metalistų“ mikrorajonas. O į paveldo zoną, kurioje savininkai priversti tinkamai prižiūrėti savo istorinę vertę turinčius pastatus, patenka tik senamiestis, naujamiestis ir dalis Žaliakalnio. Į kultūros paveldo registrą įtraukta tik apie 30 Kauno medinių namų.
– Vadinasi, paveldo sargų priežiūrai nepriskirtų medinukų išgelbėti neįmanoma?
– Įmanoma, jeigu būtų gera savivaldybės ir pačių savininkų valia. Pavyzdžiui, jei savivaldybė galėtų suteikti privilegijų pavyzdingai savo namus tvarkantiems miestiečiams. Tarkime, sumažintų komunalinius mokesčius, kurie yra miesto valdžios kompetencijos ribose. Galbūt sumažintų mokestį už šiukšlių išvežimą ar panašiai.
– Tad medinio Kauno paveldo aistruoliai, mokslininkai didelės paramos iš valdžios nesulaukia?
– Vargu ar iš viso galima kalbėti apie paramą. Paskutinį kartą iš savivaldybės gavome 18 tūkst. litų 2011-aisiais. Dar šiek tiek - iš Mokslo tarybos. Už tuos pinigus parengėme ir toliau tęsiame internetinį projektą „Archimedė“. Interneto bazėje galima rasti įdomiausių Kauno medinių namų nuotraukų, sužinoti jų istoriją.
– Ar Kauno medinių namų savininkai gali tikėtis finansinės Norvegijos fondų paramos?
– Gali, bet tai sudėtingas procesas, reikia atsižvelgti į sąlygas. Fondo lėšos skiriamos tik paveldo registrui priklausantiems namams. Ir ne fiziniams, o tik juridiniams asmenims. Tokiu būdu medinio namo savininkas turėtų steigti bendrovę ar viešąją įstaigą.
Taip pat reikalaujama, kad savininkas įneštų ir savo dalį, 10 proc. visos sąmatos sumos. Vadinasi, prašyti paramos apsimoka tiems savininkams, kurie paveldimą nuosavybę ketina panaudoti verslui.
Pavyzdžiui, įsteigti užeigą, kavinę, nedidelę parduotuvėlę. Tokių yra užsienio šalyse. Būtų puiku, jei atsirastų ir Kaune. Ir architektūrinę miesto savastį išsaugotume, ir turistų daugiau sulauktume.
