Norintys suprasti euro gelbėjimo procesą, bet nesigilinti į sudėtingas jo detales, turėtų iš arčiau susipažinti su M. Draghi.
Ant M. Draghi, kurio darbo vieta yra Frankfurte įsikūrusios ECB būstinės 35-ajame aukšte, rašomojo stalo guli trys išmanieji telefonai „Blackberry”. Tačiau nematyti nė vieno popieriaus lapo.
Ši vieta – euro gelbėtojo valdymo punktas. Kai Amerikos iždo sekretorius Timas Geithneris skambina į Europą, jis dažniausiai renka ne politikų – Angelos Merkel ar Franois Hollande’o, o būtent M. Draghi numerį.
Šiaip centrinių bankų vadovai turėtų rūpintis tik kainų stabilumu. Bet akivaizdu, kad ECB tampa paskutine Senojo žemyno institucija, kuri gali pažaboti rinkas ir apsaugoti valstybes. Neatsitiktinai daugelis ekspertų italą M. Draghi laiko įtakingiausiu Europos žmogumi.
Nepaisant to, jis – kuklus, dažniausiai savo mintyse paskendęs žmogus. ECB vadovas visuomet dėvi elegantišką mėlynos spalvos kostiumą, nešioja auksinį, bet ne prašmatnų laikrodį.
M. Draghi nevengia kalbėti apie save ir savo gyvenimą, apie tai, kaip infliacija jį gąsdina asmeniškai, o žurnalistų prašo tik viena: nerašyti taip, kad susidarytų įspūdis, jog jis trokšta būti pirmajame plane.
ECB vadovas – veikiau mąstytojas nei visuomenės dėmesio siekiantis žmogus. Didžiausia jo aistra – apmąstyti visus įmanomus variantus. Kas įvyks, jei padarysime taip? Kaip reaguos rinkos? Kokia bus Vokietijos kanclerės A. Merkel pozicija?
„Problemos neatsikratysi net ir uždaręs savo darbo kabineto duris”, – teigia M. Draghi.
Su savo senais draugais jis mielai kopia į kalnus, mankštinasi ropšdamasis ant stačių sporto salės sienų. Bet tada pažvelgia į savo kojas ir pradeda galvoti apie palūkanas, paskolas, skolas, naujus kreditus bankams ir, žinoma, apie ECB vaidmenį.
Vaidmenį institucijos, kuri neatsiskaito niekam, bet privalo suvokti didžiulę riziką, už kurią galiausiai atsako mokesčių mokėtojai.
ECB vadovo tarnyba visada buvo reikšminga, bet nesensacinga. M. Draghi įkūnija toli matomą valdžią.
O juk valdžia kelia žmonių susidomėjimą įtakingaisiais – jų kasdieniu gyvenimu ir kitais dalykais, kuriuos diskretiški emisijos bankų vadovai šiaip jau gali paslėpti nuo visuomenės.
Žinoma, kur kas labiau norėtųsi žinoti, apie ką ir kaip diskutuoja dabar ir kalbėsis vėliau ECB taryba.
Bet posėdžių protokolai bus paviešinti tik po 30 metų. Net atskirų tarybos narių elgesys balsavimo metu yra paslaptis. Svarbiausia – maksimali nepriklausomybė, o ne skaidrumas, kuriuo gyvena demokratija.
Sprendimai bręsta M. Draghi galvoje, kurios, deja, paprasti mirtingieji, net politikai ar, regis, patyrę finansų ekspertai, neperšviečia.
Taip buvo ir praėjusios liepos pabaigoje, kai ECB vadovas Londone pranešė darysiantis viską, kad išgelbėtų eurą.
„Patikėkite, to, ką pasiūlysiu, užteks”, – tikino M. Draghi.
Šis burtažodis nuskambėjo kiek spontaniškai, tačiau tikrai toks nebuvo. Kelios dienos prieš šį savo pareiškimą M. Draghi nesirodė viešumoje.
Bet netrukus ECB paskelbė pasiūlymą blogiausiu atveju be limito supirkti „svirduliuojančių” euro zonos šalių valstybines paskolas.
M. Draghi yra italas iki kaulų smegenų, bet kartu ir tarptautinio elito narys, išsilavinęs prestižiniuose universitetuose ir užgrūdintas atsakingo darbo.
Ar ilgai dirbate, pone Europos centrinio banko vadove?
„Nuo ryto iki vakaro. Aš neskaičiuoju valandų. Tai – neatskiriama mano gyvenimo dalis”, – sako M. Draghi.
Jo žmona Serena daugiausia laiko praleidžia Frankfurte. Bet nuolatinė poros gyvenimo vieta yra Roma.
Čia Serena su nedideliu rankiniu vežimėliu vyksta apsipirkti į kvartalo parduotuves, linksmai šnekučiuojasi su pardavėju, iš kurio nuolat perka mėsą.
M. Draghi priklauso tiems, kurie patys nešioja savo portfelį, kartais važiuoja traukiniu ir kantriai laukia savo eilės.
Kiti aukšto rango Italijos ir net visos Europos pareigūnai didžiuotųsi jiems teikiama aptarnavimo pirmenybe. Jis, priešingai, nori būti paliktas ramybėje.
