Lietuvos kiaulių augintojai ne tik gaudo žinias apie estų kiaulininkų rūpesčius, bet ir šluoja savo kiemą.
Mat gegužės pradžioje į mūsų šalies kiaulininkystės ūkius turėtų atvykti inspektoriai iš Rusijos federalinės veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos.
Šis vizitas ypač svarbus ir kiaulių augintojams, ir mėsos perdirbėjams. Nuo inspektorių sprendimo priklausys, kada Rusija nukabins spyną, – suteiks leidimą augintojams eksportuoti gyvas kiaules.
Lietuva tam stropiai rengiasi. Gegužę turi būti atidarytas ir veterinarinės kontrolės punktas pasienyje su Kaliningrado sritimi. Tai – tiltas gyvų kiaulių eksportui iš ES į Rusiją.
Estams riesta
Tuo metu trys didelės Estijos kiaulininkystės bendrovės prašo iš šios šalies Žemės ūkio ministerijos 12 mln. eurų (41 mln. litų) pagalbos.
Neva tai vienintelis būdas apsaugoti augintojus ir perdirbėjus nuo visiško žlugimo.
Šiuo metu daugelis kiaulininkystės plėtros projektų Estijoje įšaldyti. Jie buvo pradėti įgyvendinti gavus valstybės investicinę paramą, bet dėl lėšų stokos darbai įstrigo.
Dabartinės kiaulių augintojų bėdos Estijoje prasidėjo 2008-ųjų rudenį, kai pasaulio rinkose pradėjo smarkiai brangti grūdai.
Tačiau didžiausią smūgį estų, kaip ir lietuvių, gamintojams sudavė 2011-aisiais paskelbtas Rusijos draudimas įvežti gyvas kiaules. Supirkimo kainos ėmė ristis ir nukrito daugiau kaip 22 proc.
Estijoje už kilogramą superkamos kiaulienos kovą vidutiniškai buvo mokama 1,75 euro (6 litai) – 1,4 proc. mažiau nei vasarį.
Tvyro didžiulė įtampa
„Pas mus – ne ką geriau. Šiame versle iš tiesų tvyro didžiulė įtampa. Tai, ką girdime iš Estijos, yra desperatiškas ūkininkų pagalbos šauksmas”, – aiškino Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos prezidentas Valdemaras Sadaunykas.
Jo nuomone, estų kiaulininkams koją pakišo tai, kad jų fermos – prastesnės, jos neatitinka ES aplinkosaugos reikalavimų.
Norėdami konkuruoti su kitų šalių kiaulių augintojais, estai turi dar daug investuoti į kiaulides. Šiuo metu juos į užribį stumia didelės gamybos sąnaudos.
„Ne pačios geriausios technologijos ir Lietuvoje. Turime dar daug investuoti, kad pasiektume Vakarų šalių kiaulininkystės ūkių lygį”, – sakė V.Sadaunykas.
Jo nuomone, didesnio nesusipratimo nė negali būti, kai iš Lietuvos eksportuojami grūdai – žaliava pašarams, o devynios galybės nedidelių fermų, kur galėtų būti auginamos kiaulės, riogso tuščios.
Užtat valgytojų poreikiui patenkinti importuojama kiaulienos iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių.
Danai remia savus
Danijoje kiaulių užauginama šešiskart daugiau, nei suvalgoma kiaulienos. Šios valstybės ūkiai kasmet eksportuoja apie 96 mln. paršelių.
Negana to, Danijos vyriausybė svarsto, ar skirti kiaulininkystei 20 mln. eurų (69 mln. litų) paramos tam, kad paramos pinigai pritrauktų ir pačių verslininkų lėšų.
Mat iš viso ketinama į kiaulininkystę investuoti 200 mln. eurų ir taip padidinti Danijos ūkių konkurencingumą.
Lietuvoje apie jokius valdžios ketinimus skirti paramos nė neužsimenama. Gyvos kiaulės juda į abi puses: augintojai jas eksportuoja, daugumą – į Lenkiją, o mėsos perdirbėjai perka užsienyje užaugintas kiaules.
„Po Europos Sąjungą produktai juda ten, kur už juos daugiau mokama.
Lietuvoje kiaulienos kainos yra aukštesnės nei Vokietijoje. Tad giliau į ES išvežti kiaulių neverta, o galimybių išgabenti jas į Rusiją, kur mokama brangiau, dar neturime”, – aiškino V. Sadaunykas.
Augintojai, ištvėrę porą metų, laukia, kol Rusija atitrauks gyvų kiaulių importo sklendę. To ypač siekia veislinių kiaulių fermų savininkai.
Mat rusams vis dar reikia veislinių gyvulių – už juos jie sutinka mokėti gana brangiai.
Koją pakišo maro protrūkis
Žemės ūkio informacijos centro duomenimis, 2011-aisiais į Lietuvą buvo įvežta 29,5 tūkst. gyvų kiaulių. Pernai jų importuota maždaug penkiskart daugiau – 151,2 tūkst. Daugiausia iš Danijos – apie 69 tūkst.
Gyvų kiaulių iš Lietuvos 2011 m. buvo išvežta apie 261 tūkst., daugiausia – į Rusiją, bet tik iki klasikinio maro protrūkio, prasidėjusio birželį.
Pernai gyvų kiaulių eksportuota 292 tūkst., iš jų 236 tūkst. – į Lenkiją.
