Asociacija „Lietuvos kreditas” šiuo metu vienija 8 kredito unijas. Praėjusiais metais keturios jų dirbo pelningai, dar dviem tai buvo tiesiog pirmieji veiklos metai. Iš viso asociacijos narių 2011 metais patirtą 1,19 mln. litų nuostolį pakeitė 1,53 mln. litų pelnas.
Iš esmės šiai asociacijai priklausančių unijų veikla praėjusiais metais buvo itin sėkminga. „Lietuvos kredito” narių turtas išaugo nuo 96,716 mln. iki 218, 675 mln. litų. Teigiamas pokytis – net 126 procentai.
Visų Lietuvoje veikiančių kredito unijų bendras turtas pernai padidėjo šiek tiek mažiau – 26,4 proc.
Akivaizdus ir suteiktų paskolų pokytis: 2011 metų pabaigoje „Lietuvos kredito” nariai jų buvo suteikę 25,42 milijono litų, praėjusių metų paskutinę dieną – 64,53 mln. litų. Pokytis – 154 procentai. Visos rinkos teigiamas pokytis – 20,3 proc.
Net 123 procentais išaugo asociacijai priklausančiose unijose laikomų indėlių suma – nuo 89,88 iki 200,72 mln. litų (bendrasis rinkos prieaugis – 29,6 proc.).
Didesnį nei rinkos šuolį įvairiais atžvilgiais lėmė ir sėkminga veikla, ir tai, kad kai kurios asociacijos „Lietuvos kreditas” narės yra palyginti neseniai veikiančios šiame sektoriuje. Tai nauja kredito unijų, nusiteikusių susieti savo veiklą su smulkiojo verslo kreditavimu, karta.
„Esame naujokai finansų rinkoje. 2011 metais per septynis savo veiklos mėnesius patyrėme 253 tūkst. litų nuostolį, kurį nulėmė unijos steigimo sąnaudos ir „Snoro” sąskaitoje buvusios lėšos. Tačiau pernai dukart išaugo pajininkų skaičius ir pajinis kapitalas, padvigubėjo unijos turtas, kuris augo greičiau už priimamus indėlius.
Todėl 2012-aisiais jau gavome 466,79 tūkst. litų pelno”, – pasakojo kredito unijos Centrinės taupomosios kasos vadovas Mindaugas Mikaila.
Kita „Lietuvos kredito” narė kredito unija „Amber” realią veiklą išvis pradėjo tik 2012-ųjų pradžioje. Nepaisant to, per metus jau uždirbta pelno, kuris paskirstytas rezervams bei ankstesniems nuostoliams padengti.
„Tai vertiname kaip teigiamą rezultatą. Per praėjusius metus smarkiai plėtėmės ir padėjome pamatus tolesnei sėkmingai veiklai.
Dabar mūsų tikslas – optimizuoti vidaus procesus ir garantuoti tolesnę plėtrą, atitinkančią Lietuvos banko reikalavimus”, – sakė kredito unijos „Amber” stebėtojų tarybos pirmininkas Justinas Jurkonis.
Kad kredito unijų dalis rinkoje stabiliai auga, akivaizdu visiems. Tačiau jos kol kas užima palyginti nedidelę rinkos dalį. Antai šių metų pradžioje jų turtas, siekęs 2,1 mlrd. litų, sudarė tik 2,6 proc. viso veikiančios bankų sistemos turto (metais anksčiau – 2,1 proc.).
Kita vertus, atsižvelgus į unijų veiklos specifiką, milžiniški šuoliai joms nėra neįprasti. Tai įrodo ir pasauliniai pavyzdžiai. Antai Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmoji kredito unija įsteigta 1908 metais.
Per visą egzistavimo laikotarpį kredito unijų turtas JAV tik augo ir 2012-ųjų pabaigoje perkopė milžinišką sumą – trilijoną JAV dolerių (tai daugiau nei 120 metinių Lietuvos valstybės biudžetų).
JAV veikia dideli ir mažesni akciniai bankai, kooperatiniai bankai ir kredito unijos. Kredito unijos savo augimo tempu (procentine verte) lenkia net stambiųjų bankų augimo tempus. Šios valstybės bankai vien per pastaruosius metus ūgtelėjo 559 milijardais dolerių.
Užtat krizės laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų JAV žlugo net 465 bankai, o kredito unijų – tik 124.
Tačiau pavyzdžių ieškoti taip toli nebūtina. Visi puikiai prisimena, kokių nuostolių valstybė patyrė žlugus „Snoro” ir Ūkio bankams. Pernai bankrutavo ir dvi unijos, tačiau dėl akivaizdaus su jomis susijusių asmenų piktnaudžiavimo.
– Kredito unijų veikla Lietuvoje kasmet plečiasi. Kokios priežastys verčia žmones jungtis į jas ir naudotis jų paslaugomis? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo asociacijos „Lietuvos kreditas” valdybos pirmininko Kęstučio Olšausko.
– Pirmiausia būdamas unijos klientas kartu esi ir jos narys – pajininkas. Tokiu atveju pats esi suinteresuotas sėkminga jos veikla. Kredito unijos, priešingai nei bankai, nesiekia pelno. Tai nereiškia, kad jos jo negauna: tiesiog tas pelnas atitenka indėlininkams. Jis nėra išvežamas iš šalies, kaip daugelio bankų atveju.
JAV kredito unijos skaičiuoja, kokios papildomos naudos suteikia savo nariams, tad ir mes pabandėme ją nustatyti.
2012 metais Lietuvos kredito unijų narys gavo apie 150 dolerių, o JAV – 118 dolerių didesnę naudą nei būtų gavęs dirbdamas tik su bankais.
Antra, krizės metais bankai iš esmės buvo užtrenkę duris smulkiesiems verslininkams. Unijos jų visuomet laukia. Žinoma, kelia ir tam tikrų reikalavimų. Vienas pagrindinių – tapti unijos nariu ir prisidėti prie jos kapitalo bazės. Įnašas – ne mažesnis kaip 8 procentai paskolos sumos, nors paprastai – 10–15 proc.
Tokiu atveju verslininkas pats rizikuoja dalimi savo lėšų ir stengiasi kuo tiksliau plėtoti savo verslą. Kredito unija šiuo įnašu iš esmės padengia galimą riziką.
Esame apskaičiavę, kad iki 2020 metų kredito unijos galėtų užimti apie 15 proc. paskolų rinkos. Tačiau labai mažų įmonių sektoriuje joms galėtų atitekti net 70, mažų – 50 proc. rinkos. Paskolų gyventojams rinkoje kredito unijos per tiek laiko galėtų užimti iki penktadalio rinkos.
– Tačiau oponentai gali aiškinti, kad užtenka ir bankų? Ar taip iš tiesų yra?
– Bankai, siekdami aukštesnių reitingų, dažnai privalo atsisakyti klientų, kurių rizikos reitingai žemesni. Daugelis smulkiųjų bendrovių patenka būtent į tokį segmentą.
Kredito unijos, priešingai nei bankai, gali pasiūlyti klientui prisidėti prie jų kapitalo bazės stiprinimo taip sumažindamos riziką. Todėl smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimo plėtra įmanoma tik plečiant kredito unijų dalį finansų rinkoje ir stiprinant bankų ir kredito unijų, dirbančių su smulkiuoju verslu, stabilumą.
JAV, kaip ir Lietuvoje auga verslo bendravimas su kredito unijomis. Krizės metu ir JAV, ir Lietuvoje bankai sustabdė verslo kreditavimą, bet kredito unijos (ypač Lietuvoje) toliau plėtė bendradarbiavimą su verslu.
Nors Lietuvoje kredito unijos vėl veikia nuo 1995 metų, galime pasidžiaugti, kad vieni pirmųjų įgyvendiname ir labiausiai išplėtojome ekonomikos katalizatoriaus mechanizmą – smulkiojo verslo ir kredito unijų branduolį (klasterį).
Turime didžiuotis, kad krizės laikotarpiu kredito unijos padėjo gyventojams ir verslui, tad jų svoris išaugo beveik 3 kartus. Neturime sustoti, būtina toliau auginti šį mažą lietuvišką ąžuoliuką.
Atsirado pagrindo teigti, kad reikia persvarstyti šalies strategiją finansų srityje. Laukia sunkus darbas, nes niekas nenori lengvai užleisti rinkos, nors ir kalbame apie nedidelę jos dalį.
– Kuo prie kredito unijų plėtros galėtų prisidėti valstybė?
– Vienas mūsų siūlymų – sukurti kredito unijų stabilumo fondą. Į jį dalį lėšų pervestų pačios kredito unijos, greičiausiai prisidėtų ir jų stiprėjimu suinteresuoti asocijuoti nariai. Šios lėšos būtų skiriamos toli gražu ne pravalgyti.
Kitas siūlymas – Lietuvoje reikia atsiskaitymo centro (pelno nesiekiančio saugaus valstybinio banko), kuriame kredito unijos galėtų turėti sąskaitą ir įsivedus eurą.
Manome, kad tai aktualu ir kitoms smulkioms finansų institucijoms, kurios dirba su bankais, ir valstybės sektoriui.
Šiandien prie Lietuvos banko veikia labai moderni sistema LITAS, kuri įvedus eurą bus panaikinta. Įkūrus atsiskaitymų centrą būtų išsaugoti darbuotojai, materialusis ir nematerialusis turtas ir būtų užtikrinta konkurencija bankams mokėjimų srityje. O svarbiausia – būtų galimybė turėti saugią sąskaitą juridiniams ir fiziniams asmenims.
Trečia, kai kurie Lietuvoje galiojančių kredito unijų įstatymų apribojimai yra pertekliniai. Šiuo metu kredito unijos veikia geografiniu principu.
Tai reiškia, kad, tarkime, Mažeikiuose gyvenantis verslininkas negali tapti sostinėje veikiančios unijos nariu, patikėti jai pinigų ar skolintis iš jos.
Tačiau ką daryti, jei kitame mieste veikianti kredito unija dirba nepakankamai efektyviai, paskolos joje – brangesnės?
Deja, tokiam verslininkui nelieka kitos išeities, tik kreiptis į ją arba į bankus, kurie smulkiajam verslui dažniausiai parodo duris.
Smulkusis verslas turi teisę judėti laisvai ir rinktis tai, kas jam tinkama. Tačiau dabartiniai teisės aktai neleidžia kredito unijoms jam deramai pagelbėti.
Pritariame visiems apribojimams, kuriuos nustato įstatymai ar Lietuvos bankas, jei tik tai susiję su kredito institucijos stabilumu ir patikimumu. Tačiau visa kita yra atgyvenos, nes pasaulis kasdien keičiasi.
