Dailininkas T. Gutauskas: „Užmiestyje gyventi smagu, kol neturi vaikų“

Ramybė. Gaivus oras. Išlakios pušys. Skandinaviško stiliaus jaukus namas. Taip Vilniaus priemiestyje buvo įsikūręs dailininkas Tadas Gutauskas su šeima, bet po kelerių metų supratęs, kad taip su vaikais gyventi nepatogu, grįžo į miesto šurmulį.

T. Gutauskas su žmona kartais dar pasvarsto apie galimybę vėl pabėgti iš miesto, bet augančių dviejų vaikų poreikiai tuoj pat sugriauna tokius planus.<br>V. Balkūnas
T. Gutauskas su žmona kartais dar pasvarsto apie galimybę vėl pabėgti iš miesto, bet augančių dviejų vaikų poreikiai tuoj pat sugriauna tokius planus.<br>V. Balkūnas
Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė („Lietuvos rytas“)

May 18, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Mar 6, 2018, 2:15 PM

„Nors ir Nemenčinės plento soduose, tačiau graži buvo ta mūsų namo vieta.

Tik vienuolika kilometrų nuo miesto centro, aplinkui pušys, sklypo apačioje tekėjo Vebruvos upelis”, – bendro gyvenimo pradžią su žmona Erika su ilgesiu prisiminė žinomos menininkų Gutauskų šeimos atstovas 43 metų T. Gutauskas.

Dešimties arų sklype Tadas su žmona per pusmetį pasistatė nedidelį medinį dviejų aukštų skandinaviško tipo namą ir planavo pasislėpę nuo sostinės triukšmo bei sumaišties ramiai gyventi ir kurti.

Didelės problemos dėl vaiko

150 kvadratinių metrų namą maždaug prieš dešimtmetį Tadui pavyko pastatyti tokį, apie kokį ir svajojo, – nieko nereikalingo, šviesios sienos, ant kurių skoningai sukabinti paveikslai ir kitokie meno darbai, praktiški baldai, krosnis iš Dvarčionyse pagamintų koklių, o priešais namą – veja ir sūnaus gimimo proga pasodintas ąžuoliukas.

Erikos ir Tado Gutauskų pradėtą kurti namų idilę aukštyn kojomis apvertė sūnaus Nojaus Vytenio gimimas.

Jam augant daugėjo ne tik džiaugsmų, bet ir įvairių problemų – kur palikti dvejų metų sūnų, kai abiem tėvams atsiranda svarbių reikalų mieste?

Jokių darželių aplink nėra, kaimynai vaikų priežiūros problemas sprendžia kas sau, nesivienydami, keliems vaikams samdo vieną auklę.

Nenorėjo būti taksiste

Kurį laiką Dizaino kolegiją Vilniuje steigusi E. Gutauskienė sūnų visur vedžiodavosi kartu, kol galiausiai trūko kantrybė: „Visą gyvenimą taksiste dirbti nenoriu. Be to, sūnui netrukus reikės ir draugų, ir būrelių, ir pramogų.”

Todėl po kelerių ramybės metų namą gamtos prieglobstyje Gutauskai iškeitė į butą Užupyje.

„Jeigu netoli mūsų turėto namo būtų buvusi mokykla ir darželis, tikrai nebūtume grįžę į miestą. Dabar sūnui greitai sukaks vienuolika ir jo niekur vežioti seniai nebereikia.

Ir į mokyklą, ir į būrelius nueina pats. Po dvejų metų mums su žmona jau nebereikės rūpintis ir dukrele Marija. Ją į mokyklą nuves Nojus.

Jokiame priemiestyje tokių sąlygų vaikams nerastume. Vienus juos tokio amžiaus namie dar būtų buvę baisu palikti, o atvykstančiai auklei, ko gero, būtų reikėję mažiausiai tūkstančio litų”, – apie mieste sumažėjusias problemas dėl vaikų priežiūros kalbėjo T. Gutauskas.

Širdies atgaiva – sodyba

Užupyje Gutauskams pavyko įsikurti priešais namus, kuriuose gyveno Tado seneliai, kuriuose vestuves atšoko tėvai ir kuriuose su jais jis daugiau nei dvidešimt metų švęsdavo Velykas bei Kalėdas.

„Specialiai būtent toje vietoje buto neieškojome. Jį radome visiškai atsitiktinai, o kai pradėjome kurtis, pamačiau, kad likimas taip viską apsuko, kad grįžau beveik į senelio, vieno pirmųjų Lietuvoje profesionalaus odininko dailininko Aleksandro Gutausko, namus.

Taigi tapau jau trečiosios kartos Užupio gyventoju”, – prisimindamas savo vaikystę ir paauglystę kalbėjo T. Gutauskas.

Nors butas per du aukštus prestižiniu laikomame Užupyje beveik prilygsta namui ir per dešimtmetį jį pavyko paversti įdomiu būstu, Tadas vis tiek su ilgesiu kalba apie privačius namus.

„Kartais su žmona pasvarstome – gal vėl statytis namą? Bet ten, kur norėtume gyventi – Turniškėse, Valakampiuose, Nugalėtojų gatvėje, namų kainos dabar neįkandamos, turimas lėšas nutarėme investuoti į mano tėvų sodybą Mardasave, Varėnos rajone.

Norėčiau ją pertvarkyti taip, kad nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ten būtų galima patogiai gyventi ir dirbti”, – planais dalijosi T. Gutauskas.

Rajonai – pagal pajamas

Prisimindamas savo keliones į Ameriką ir Švediją, kurioje yra tekę ne tik mokytis, bet ir padirbėti, Tadas apgailestavo, kad Vilniaus ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų priemiesčių socialinė infrastruktūra visiškai neišplėtota.

„Viešėdamas Čikagoje atkreipiau dėmesį, kad miesto gyvenamųjų namų mozaika sudėliota pagal tai, kokių socialinių sluoksnių žmonės juose gyvena – vienuose itin turtingi, kituose – ne tokie pasiturintys, trečiuose – vidutiniokai.

Tačiau visi rajonai turi ir savo kavinių, ir kino teatrų, ir sporto klubų, ir vaikų darželių bei mokyklų. Deja, Vilniuje taip nėra. Argi būtų kokių problemų vilniečiams, gyvenantiems Salininkuose ar Nemenčinės plente, jei ten būtų išplėtota socialinė infrastruktūra?” – svarstė kūrėjas.

Pavyzdys – Švedija

Jis lietuviams sektinu pavyzdžiu laiko Švediją, kurioje panašus ir klimatas, ir miestai panašaus dydžio kaip Lietuvos.

Daugelis švedų, nelygu pajamos, turi ne tik butus miestuose, bet ir yra pasistatę nedidelius vasarnamius, pritaikytus gyventi šiltuoju metų laiku.

„Su pavydu stebėdavau, kaip švedai, automobiliais arba laiveliais pasiekę savo vasarnamius vos keli kilometrai nuo Stokholmo, atsiduria nuostabios gamtos prieglobstyje”, – gyvenimo Švedijoje įspūdžiais dalijosi Tadas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.