Lėktuvai, traukiniai, metro, taksi automobiliai – be vairuotojų. Tai jau ne rytojus, o šiandiena. Tai įrodinėja tiek amerikiečiai, tiek britai, tiek šveicarai, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Skrido tuščias lėktuvas
Kai vieną balandžio vakarą iš Vortono (Didžioji Britanija) oro uosto pakilo nedidelis lėktuvas, niekas žemėje į jį nekreipė dėmesio.
Bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Tai buvo panašu į įprastą kokio nors turtuolio kelionę namo privačiu lėktuvu.
Tačiau iš tiesų šį lėktuvą stebėjo tūkstančiai akių, nes tai buvo pirmasis civilinio lėktuvo, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios, skrydis.
800 kilometrų virš Didžiosios Britanijos miestų ir kaimų praskridusiame lėktuve nebuvo nė vieno piloto, nes orlaivis buvo valdomas iš žemės.
Dauguma britų apie tokį skrydį nieko nenutuokė, nes apie tai nebuvo pranešta. Informacija apie skrydį laikraščiuose pasirodė tik gegužę.
Tačiau britų aviacija dabar didžiuojasi – pirmasis bepilotis skrydis civiliniu lėktuvu įvyko jų šalyje.
62 milijonus svarų sterlingų (250 mln. litų) į tyrimą investavę britai įsitikinę, kad tai – civilinių lėktuvų ateitis. Keleiviai jau netolimoje ateityje skraidys bepiločiais lėktuvais.
Tiesa, tyrimą atlikę mokslininkai įsitikinę, kad reikės nemažai metų įveikti psichologinę baimę. Šiuo metu bepiločiai lėktuvai naudojami karo tikslais, taip pat ir kroviniams gabenti.
Vietoj vairuotojo – keleivis
Kol bilietai į kelionę bepiločiais lėktuvais dar neparduodami, panašią psichologinę būseną galima išmėginti žemėje. Nuostabių kalnų ir Ženevos ežero juosiamo Lozanos miesto gyventojai jau penkerius metus kas rytą į darbą keliauja metro, kurio niekas nevairuoja.
Ten, kur turėtų sėdėti baltais marškiniais pasipuošęs vairuotojas, greičiausiai bus įsitaisiusi senutė, vykstanti aplankyti savo anūkės kitame miesto gale. Arba skubantis verslininkas, vis dirsčiojantis pirmyn ir laukiantis savo stotelės.
Miestas, kuriame įsikūręs Tarptautinis olimpinis komitetas, didžiuojasi išskirtiniu metro, valdomu iš išorės.
Tikėjausi, kad kelionė požeminiu metro, kurio niekas nevairuoja, nuteiks nemaloniai.
Negi patikimiausios technologijos ir stulbinama apsaugos sistema gali pelnyti visišką žmogaus pasitikėjimą?
Priminė funikulierių
Kai esi giliai po žeme, judi ežero link transporto priemone ir sėdi ten, kur turi sėdėti vairuotojas, keistos mintys aplanko tik pirmą minutę.
Keleiviai įlipa ir išlipa kaip ir įprastame metro. Kiekvienoje stotelėje jis sustoja tiksliai milimetro tikslumu.
Atsiveria dvigubos durys: vienos – metro, kitos – stotelėje. Kelionės monotonija padeda pamiršti, jog keliauji metro be jokio vairuotojo.
Pamažu prisijaukini mintį, kad tai visuomeninio transporto ateitis. Bent jau šveicarai tuo visiškai įsitikinę. Jiems pritaria ir britai, į dangų paleidę tuščią keleivinį lėktuvą.
„O man šis metro primena jūsiškį funikulierių Kaune“, – mano mintis išblaško bendrakeleivis iš Suomijos, dažnai apsistojantis viename Žaliakalnio viešbutyje.
„Ar žinai, kad funikulieriaus vairuotojas Kaune visą kelionę kalnu stovi ir žiūri į priekį, o čia niekam net pabelsti negali“, – prajuokinu kolegą.
Lozanos metro irgi leidžiasi įkalnėn, tik ne stačiu kampu.
Surengė net referendumą
Tačiau suomis iš dalies teisus. Ant kalvų įsikūrusi Lozana šiek tiek primena Žaliakalnio šlaitus.
Autobusai į stačias kalvas vos pūškuoja, o žiemą, sako, ir visai neužvažiuoja.
Šis Šveicarijos miestas įsikūręs aukštai, tad snieguotomis dienomis dauguma miestiečių automobilį priversti palikti.
Lozanos šiaurę ir pietus anksčiau jungė tramvajus, tačiau jis morališkai paseno. Dar 1993 metais šveicarai pradėjo svarstyti, ką daryti toliau.
Grupei mokslininkų kilo mintis tiesti naują liniją ir paleisti ja visiškai automatizuotą metro. Tam reikėjo milžiniškų pinigų, tad dalyje Šveicarijos 2002 metais įvyko referendumas – reikia ar ne metro Lozanoje.
„Vieni mus laikė išprotėjusiais, kiti tvirtino niekada nesinaudosiantys metro Lozanoje, nes gyvena visai kitame Šveicarijos mieste“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo metro operatorės TL direktoriaus pavaduotojas Marcas Badoux.
Kelionė trunka 20 minučių
Iš tiesų – kam reikalingas metro mieste, kuriame yra tik 250 tūkstančių gyventojų? Lozanoje troleibusai važinėja nuo 1932 metų. Žinoma, čia kursuoja ir autobusai.
Galiausiai metro šalininkai laimėjo: du trečdaliai šveicarų pritarė statyboms ir projektui buvo atvertas kelias.
Po ketverius metus trukusių intensyvių statybų galiausiai metro linija buvo atidaryta. Šveicarai suplūdo išbandyti, ką reiškia kelionė metro, kuriame nėra jokio vairuotojo.
Kelionė nuo pirmosios iki paskutinės stotelės trunka tik 20 minučių. Atstumas irgi ne toks jau didelis – šeši kilometrai, tačiau šveicarai šiame ruože įrengė 14 stotelių.
Važiuojat šiuo metro gali pasigrožėti ir Lozanos kraštovaizdžiu, nes dalis linijos driekiasi virš miesto įrengtu viaduku. Dabar iš Lozanos šiaurės galima lengvai pasiekti Ženevos ežerą, nes metro linija baigiasi kone krante.
M.Badoux kelionės metu pirmyn ir atgal pasakojo apie įdiegtą saugumo sistemą. 300 kamerų, moderniausia signalizacijos ir blokavimo sistema, akylai kelionę stebintys du specialistai valdymo centre turėtų nuraminti tuos, kurie abejoja technikos patikimumu.
Vienintelis incidentas čia įvyko kasant tunelį. Plūstelėjęs vanduo sukėlė nuošliaužas, tad statybų metu vienoje Lozanos gatvėje atsivėrė milžiniška praraja.
„Iki šiol negirdėjome nė vieno keleivio priekaišto ar abejonės dėl saugumo.
Žmonės pasitiki šiuo metro“, – tvirtino šveicaras.
Jo žodžius patvirtina statistika – per metus metro veža 27 milijonus keleivių, o šis skaičius vis auga.
Nieko keista: piko metu metro kursuoja kas trys minutės, įprastai – kas šešios.
Kaina apstulbino
„Ne politikai, ne valdžia nutarė, kad čia turi būti metro. Taip nusprendė Šveicarijos piliečiai referendume“, – dar kartą priminė operatorės TL direktoriaus pavaduotojas M. Badoux, kai paklausiau, kiek miestui kainavo ši technikos naujovė.
Dalį lėšų suteikė Šveicarijos vyriausybė, dalis – vietos biudžeto bei skolinti pinigai.
Tačiau suma vis tiek stulbina – šeši kilometrai metro linijos šveicarams kainavo 600 milijonų eurų, įskaitant visą infrastruktūrą.
Tačiau šveicarai įsitikinę – šiandien reikia investuoti į tai, kas rytoj bus įprasta.
