– Turtingas, jaunas, gražus, klestintis garsių tėvų garsus vaikas. Prisipažinsiu, kad mus, lietuvius, tokie žmonės labai erzina.
Kaip reaguojate į kalbas, kad įtakingos Garbaravičių šeimos atžalai kelią paklojo tik jo giminaičių ryšiai ir pinigai? – „Lietuvos rytas” paklausė J .Garbaravičiaus.
– Pasakysiu atvirai – man visada trukdė mano pavardė. Kad mano tėvas Ramūnas Garbaravičius buvo Seimo narys, kad mano dėdė Arvydas Garbaravičius buvo Kauno meras.
Nuolat buvo lipdoma etiketė, esą tik jų dėka daug ko pasiekiau versle.
Buvo skaudu girdėti, esą mane įkišo, man parūpino, kad esu neva kažkokio klano narys.
Kai įsiverži į verslą kaip į karo lauką, čia jau niekam nesvarbu, kas tave įkišo. Ar tu lindėsi pasislėpęs, ar eisi į ataką ir ką nors nuveiksi, priklauso tik nuo tavęs.
Esu savarankiškas žmogus, niekas gyvenime už rankos nevedžioja. Gerbiu savo giminaičius, bet jie turi savo gyvenimą, savo požiūrį į verslą, o aš – savo.
– Jūsų šeima pavadinama energetikos oligarchų klanu, įtaką politikai darančiais verslininkais. Pats esate sakęs, kad jums pavyzdys – senelis Jonas Vladas Garbaravičius, pirmasis diplomuotas Lietuvos energetikas. Gal šeimoje yra ir ne energetikų?
– Užaugau katalikiškoje, prieškario vertybes puoselėjančioje šeimoje. Mano senelius palietė tremtis, lageriai.
Močiutė buvo garsi pediatrė, o senelis iki gilios senatvės dėstė Kauno politechnikos institute.
Proprosenelis buvo knygnešys, o prosenelis – Lietuvos mokyklų kūrėjas, vadovėlių autorius.
Iš pradžių gyvenome kartu su kitais seneliais, motinos tėvais. Iš jų išmokau ir darbštumo, ir atsakingumo. Didžiuojuosi savo šeima. Kas mes be savo šaknų?
Šeima man suteikė ne turtus, o vertybes. Suprantu, kad kai kam tai sunku suvokti.
– Bet kodėl turėdamas tokią garbingą šeimą, anot interneto komentatorių, pardavėte Lietuvą – susidėjote su rusais, perkate iš jų elektrą?
Kodėl pasirinkote, pavyzdžiui, ne kanklėmis tautiniame ansamblyje skambinti, o pelningą energetikos verslą?
– Ne iš karto. Kai mokiausi mokykloje, mano tėvai neturėjo jokių išteklių. Tai buvo sunkiausi laikai. Tėvas 1992 metais, atsisakęs mokslininko karjeros, ėmėsi savo verslo, įkūrė šaldymo įrangos įmonę „Genys”. Čia buvo ir mano parduotos vasaros.
Kai draugai linksminosi prie jūros, pradėjau dirbti jau po pirmo kurso. Aštuoniolikametis, paprastu vadybininku.
Turėjau tik vairuotojo pažymėjimą. Tekdavo ir į kitą Lenkijos pakraštį trenktis parsivežti įrangos.
Mačiau, kaip sunkiai dirba tėvas. Nors Vytauto Didžiojo universitete studijavau verslą, darbas šalia tėvo mane taip pat daug ko išmokė.
Senelis man dar vaikui aiškindavo, kaip veikia elektrinė, kaip gaunama elektra. Buvau moksliukas, viskuo domėjausi. Baigiau mokyklą dešimtukais, galėjau stoti bet kur. Energetika buvo nauja sritis nepriklausomoje Lietuvoje ir žadėjo įdomių potyrių.
– Turbūt esate avantiūristas, jei dabar, 34 metų, jau turite tokią įspūdingą biografiją.
Buvote Švedijos akcinės bendrovės „Scaent” generalinis direktorius, „Scaent Baltic” valdybos narys, akcininkas, Rusijos energetikos milžinės „Inter RAO” bendrovės „Inter RAO Lietuva” vadovas Lietuvoje, o dabar jau Londone veikiančios bendrovės „CEE Resources & Investments” partneris Lietuvai.
– Nenorėjau visą gyvenimą dirbti tėvo bendrovėje Kauno priemiestyje, troškau būti savarankiškas. Baigęs studijas atėjau dirbti į „Lietuvos energiją” vyriausiuoju specialistu. Tai buvo pačios žemiausios pareigos, alga – 1200 litų.
Darbuotojų amžius – 50 metų. Patyrę žmonės, bet visai kitokio mąstymo.
Galėjau čia trinti kelnes iki pensijos, kaip man buvo sakoma.
Bet šis darbas man davė pirmos patirties, pažinčių. Bendrovėje buvau vienintelis, laisvai kalbantis angliškai, todėl tekdavo bendrauti su Skandinavijos įmonių atstovais, pamačiau skandinavišką energetikos pasaulį.
Taip įgijau pažinčių su dabartiniais verslo partneriais ir Skandinavijoje, ir Rusijoje.
Pajutau, kad galiu nuveikti daugiau. Būti nepriklausomam nuo tėvų gerai, bet pinigų išlaikyti šeimą, nes jaunas vedžiau, trūko.
Neslėpsiu – norėjau siekti karjeros, turėti nuosavą namą. Gyvenome daugiabutyje, buvo įsiėdęs kaimynų triukšmas. Butas buvo vienintelis turtas, kurį padovanojo susidėję mano ir žmonos tėvai.
Apsisprendžiau ir priėmiau rusiška elektra prekiaujančios švedų kompanijos „Scaent” pasiūlymą pradėti darbą Stokholme.
– Iškart nutūpėte į generalinio direktoriaus kėdę?
– Ne, į pavaduotojo. Mane pakvietė tikrai ne dėl įspūdingos biografijos ar tėvo paprašyti. Rekomendavo verslo partneriai, nes nebuvau tinginys ir buvau triskart alkanesnis nei tuometis direktorius – įrodžiau, ko esu vertas, tapau vadovu.
Mes, lietuviai, dažnai neįvertiname savo galimybių ir savo padėties – kad galime būti geri tarpininkai tarp Europos ir Rytų. Gimę dar Sovietų Sąjungoje mes suprantame rusų būdą.
Visiškai klaidinga nuomonė, kad su rusais užtenka tik išgerti. Nė velnio, dar reikia žinoti, ką išgėrus kalbėti. Skandinavams labai tiko, kad galiu būti savotiškas „vertėjas”. Jiems tiesiogiai bendrauti su rusais sudėtinga.
– Jums buvo 25-eri, o jūs Stokholme jau mokėtės žaisti golfą. Neapsisuko galva nuo sėkmės?
– Dirbau žvėriškai, sukandęs dantis. Praleidau trejus finansiškai labai sėkmingus, bet asmeniškai sunkius metus.
Vienas mėnuo Švedijoje – kaip visi metai „Lietuvos energijoje” už lietuvišką algą.
Šeima liko Kaune, nesivežiau kartu, nes iš Stokholmo nuolat skraidžiau į Suomiją, Rusiją, Bulgariją, Rumuniją, o penktadienį – pas šeimą į Kauną. Faktiškai gyvenau lėktuve. Bet per tuos metus užsidirbau kapitalą savo verslui.
O golfą mokiausi žaisti, nes to reikėjo darbui – daug verslo pažinčių užsimezga golfo lauke.
Tačiau tai ne mano žaidimas. Aš jam – ir per jaunas, ir pernelyg impulsyvus. Nebežaidžiu.
Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad man, tokiam jaunam, atsivers langas į aukščiausio lygio energetikos verslo pasaulį.
– Ar nebuvo sunku perprasti lėtakalbius švedus ir suomius, jų charakterį? Ko išmokote?
– Pasakysiu, ko neišmokau, – nei švedų, nei suomių kalbų. Pritrūko laiko. Bet būti vadovu Skandinavijoje teko mokytis iš naujo, neužteko verslo studijų.
Tikslumas, patikimumas, žodžio laikymasis, punktualumas, nepriekaištinga reputacija – būtini reikalavimai vadovui. Žmonės ten gyvena ramų, sotų gyvenimą ir į artimą draugystę nesileido.
Prisimenu gerą švedo kaimyno pamoką. Mes, trys jauni kompanijos vadovai, išsinuomojome prestižiniame Stokholmo priemiestyje namą, kad turėtume kur priimti verslo partnerius.
Po vienos gana linksmos nakties, žiūrime, ateina kaimynas, atneša šalto alaus. „Turbūt troškina po vakar?” – sako.
Pasėdėjome, pakalbėjome, o išeidamas užsiminė, kad nepridera nei kieme laužų kūrenti, nei garsios muzikos klausytis. Daugiau pamokų mums nereikėjo.
Svarbi buvo švedų moralinė pagalba. Jie palaikė mane kaip neseniai išsilaisvinusios šalies pilietį, suprato, kad aš ne rusas. Ir vardas Jonas jiems skambėjo skandinaviškai.
Iki šiol kasmet važiuoju pas savo buvusius partnerius į Švediją, susitinkame Laplandijoje, važinėjamės sniego motociklais. Skandinavai vertina savo darbuotojus.
– O kaip sekėsi dirbti su rusais? Rusų kalbą bent mokėjote, nes Kaune po nepriklausomybės atgavimo jos niekas nenorėjo mokytis?
– Puikiai mokėjau, mokykloje nemečiau. Kaip ir anglų, nes būdamas mokinys laimėjau stipendiją metus mokytis JAV.
Laisvu laiku išmokau ir ispanų, nežinia, kada gali praversti.
Bendraujant su rusais daugiau nuoširdumo. Turi prisiminti jų artimuosius, gimtadienius, dalyvauti šeimos šventėse. Prisimenu, kaip jiems buvo įdomu, kokia mano šeima, paprašė supažindinti.
Vienas labai įtakingas Rusijos energetikos sistemos atstovas, žydų tautybės, Kaune susipažinęs su mano tėvu ir apsilankęs jo įkurtuose Suhigaros namuose, pasakė: „Jonai, dabar suprantu, kodėl tu toks.” Jiems svarbu, kad aš turiu ir žmoną, vaikų, o nesu vien jaunas karjeristas.
– Tačiau ne paslaptis, kad rusų verslą mes įpratę vertinti kaip labai korumpuotą, neskaidrų. Ar nebuvo sunku žaisti tokiomis sąlygomis?
– Mano vienintelis tvirtas koziris, kodėl iki šiol manęs niekas nesugebėjo iš to verslo išstumti, kad per 13 savo veiklos metų Rusijoje nesu nei ką apgavęs, nei už nugaros intrigas rezgęs.
Netiesa, jog Rusijoje nėra skaidraus verslo. Aš dirbu su jaunais žmonėmis, su kuriais susipažinau pats būdamas jaunas verslo pradžioje. Kartu perėjome ir ugnį, ir vandenį.
Dabar jie – Rusijos energetikos olimpe. Jų darbo metodai nė iš tolo nebeprimena sovietinių. Ne vienas jų yra mane apgynęs nuo tam tikrų interesų grupių ir Lietuvoje, ir Rusijoje, kurios negarbingai norėjo užimti mano pozicijas.
– Turbūt būta ne vieno bandymo? Gal ir šaudė, gaudė? Juk kai kurie lietuvių verslininkai Rusijoje, neužleisdami pelningo verslo, padėjo ir galvą.
– Visko būta. Ir šmeižto, ir grasinimų. Yra tekę Maskvoje važinėti ir su apsauga.
Lietuvoje elektros rinka realiai pradėjo formuotis 2002 metais, vyko savotiškas jos perdalijimas. Man pasisekė įsitvirtinti. Anksčiau kaip būdavo? Visi skrisdavo į Maskvą, ieškojo pažinčių. Kai kas ir partines mokyklas spėjo ten baigti, ir tam tikrose struktūrose padirbėti. Aš neturėjau tokio „įdirbio” – gimiau per vėlai.
Kai senieji vilkai suprato, kad elektros pardavimas – verslas, pamatė, jog vieta užimta: Rusijos kompanijoje „Inter RAO”, kuri turi išskirtinę teisę parduoti Rusijos elektrą užsieniui, sėdi kažkoks berniukas, padirbėjęs Stokholme, neturintis jokio realaus užnugario.
– Įkūrėte ir bendroves „Inter RAO Lietuva”, „Scaent Baltic”, vienintelis Baltijos šalyse turite teisę pardavinėti rusišką energiją.
Bet čia, atrodo, ir jūsų nelaimė. Juk ne iš Romos popiežiaus elektrą perkate, iš rusų. Kai kas sako: perki rusišką energiją – išduodi tėvynę.
– Jau įpratau, kad dėl to esu nuolat drabstomas purvais.
Mes niekaip nenorime suvokti, kad energijos pardavimas ir pirkimas pasaulyje jau seniai yra globalus verslas.
Lietuvoje politiškai rusiškos energijos nemėgsta niekas. Bet mes turime čia daugiau nei 1000 įmonių klienčių. Mūsų portfelyje – 80 proc. rusiškos energijos, likusią perkame iš kitų šalių.
Mūsų vienintelis kriterijus – kaina ir patikimumas. Jei galiu pasiūlyti pigiau – iš manęs pirks. Tai verslas, jokios politikos. Bet daug ką tai siutina.
– Esate pasakęs, kad vienas būdų plėtoti verslą yra apsikabinti valdžią. Neketinate to padaryti?
– Ne, į politiką niekada neisiu. Šiuo metu jau pradedu veiklą Londono Sityje, tapau investicijų bendrovės „Central Eastern European Resources & Investmens” partneriu.
Įgyvendinsiu investicijų į naftos gavybą, energetikos ir finansų sektoriaus plėtros strategiją. Gal įsigysiu mažą Rusijos naftos bendrovę. Tai nauji iššūkiai.
– Skaičiau, kiek daug jūsų kompanija atlieka labdaringos veiklos, bet pastaruoju metu išgarsėjote per skandalą.
Buvęs jūsų klasės draugas ir verslo partneris Kęstutis Petraitis apkaltino jus algų mokėjimu vokeliuose, dokumentų klastojimu, kitokiomis nuodėmėmis.
– Kaltinimai tokie nepagrįsti, kad nebesinori aušinti burnos. Nuspręs teismas. Tas pilietis nebuvo nei draugas, nei partneris.
Žmogus, kuris negali pagrįsti, iš kur turi milijonus, jachtas ir namus, mūsų bendrovę galbūt reketuoja. Arba už jo stovi konkurentai. Nekenčiu reketininkų.
Kai jaunas dirbau su tėvu, jie atvykdavo reikalauti duoklės. Tai įskiepijo neapykantą visam gyvenimui.
– Esate su jais anksčiau susidūręs?
– Su tokiais primityviais, kurie gali įgrūsti į bagažinę, ne.
Bet yra daug kitokių būdų. Su tais – taip. Esu „muštas” ne pagal metus daug, bet geriau apie tai nekalbėti.
– Tačiau dabar jums metamas šešėlis vargu ar patiks jūsų partneriams?
– Iš Rusijos partnerių iškart gavau pasiūlymą: Jonai, ar nereikia pagalbos? Nes jie tokius dalykus yra patyrę patys. Skandinavijoje tai išvis niekam neįdomu.
– Sakėte apie naujus iššūkius. O ką jums sako žmona, kai jūs ištisai pasinėręs į verslą? Namie jau du vaikai ir jie retai mato tėvą.
– Iš tiesų šeimoje būta krizių, mes jas įveikėme. Živilė turi du magistro diplomus, bet pasiaukojo dėl šeimos.
Šeimai skiriu visus savaitgalius, atostogas. Londone žmona kuria lietuvių meno galeriją, pristatysime lietuvių menininkų darbus. Ji turi puikų skonį, tai ne aš.
Bet gyvensime vis tiek Kaune. Nenoriu, kad mano vaikai blaškytųsi po pasaulį, kol patys apsispręs, kur norėtų gyventi.
– Užsidirbote jau pakankamai turto ir sau, ir vaikams. Ar neketinate stabtelėti?
– Neslėpsiu, dirbu ir dėl pinigų. Tie, kurie tai neigia, meluoja. Bet vis dėlto man svarbiausia – įdomi veikla.
Vaikams sukaupti pinigai gali vieną dieną pražūti.
Todėl noriu, kad jie turėtų tvirtas šaknis, vertintų šeimą, tradicijas, būtų garbingi, atsakingi ir išsilavinę.
Su dvylikamečiu sūnumi atvirai kalbu apie savo verslą, net apie pavojus. Pats vedžiau labai jaunas po penkerių metų draugystės.
Ačiū Dievui, kad tuomet mano kišenėse švilpavo vėjai, vadinasi, Živilė tekėjo už manęs iš meilės. Ir dabar ji mano bendražygė, nors išgyvenome gana skausmingų akimirkų.
Darbas mane prarydavo, beveik nemačiau, kaip augo mūsų pirmagimis.
Grįžti iš Stokholmo – jis su dantukais, kitą kartą – jau su plaukais. Su žmona tuomet supratome, kad turiu pasinaudoti man suteikta galimybe.
– Jums greitai – 35-eri. Aš švęsite taip pat audringai kaip savo trisdešimtmetį, kai svečiai suskrido privačiais lėktuvais? Jums anuomet to reikėjo?
– Tai buvo savotiškas savo padėties parodymas, kad visi žinotų, kaip tau sekasi. Kaip sakiau, tarp Rusijos verslininkų, mano partnerių, tai įprasta.
Protas ateina su laiku.
– Ar važinėjate „Porsche”, kurį esą tuomet jums padovanojo verslo partneris Jevgenijus Dodas?
– „Porsche” stovi garaže, jį vadinu elektromobiliu, mat jis visą laiką įjungtas į tinklą, kad nenusėstų akumuliatorius, nes juo beveik nevažinėju.
Dabar mane vežioja vairuotojas, nes pavargęs esu dukart užmigęs prie vairo.
– Po mūsų pokalbio jūsų gerbėjų tikriausiai nepadaugės. Lietuvoje nemėgstami kuriantys ir daug uždirbantys žmonės.
– Tai žinau. Bet ko nors slėpti ar apsimesti vargšeliu nemoku.
