Apstulbusiems žmonėms apsaugos darbuotojai paaiškino, kad pilyje vyksta privati šventė ir pašaliniai čia nepageidaujami. Paprastai pilies parke lankytojai gali vaikštinėti ir ansambliu gėrėtis kada panorėję, tačiau panašu, kad vestuves pilyje šventęs garsus Lietuvos advokatas pašalinių akių nepageidavo.
Išgirdęs, kad lankytojai nebuvo įleisti, nustebo pilį valdančio Biržų krašto muziejaus direktorius.
„Tikrai tokio draudimo patekti nebuvo, kiek man žinoma. Mes taip buvom ir sutartyje numatę – kad nebus draudžiama patekti. Na, bet sutartį galima ir sulaužyti... Na, negaliu komentuoti. Čia vyko vestuvių iškilmės. Ceremonija vyko ir teritorijoje, ir rūmuose“, – kalbėjo Biržų krašto muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius, „Lietuvos ryto“ televizijai tvirtinęs, kad visos pilies nuomotis negalima – tik atskiras jos dalis.
Kartais puotauja ir muziejaus darbo metu
Biržų krašto muziejui priklausančioje pilyje vestuvių ir kitų privačių švenčių puotoms nuomojamos kelios salės ir terasa, iš kurios atsiveria žavus vaizdas į parką.
Vienos salės nuoma valandai kainuoja 100 litų. Anot direktoriaus, užsigeidusieji vestuves atšokti Radvilų didybę menančiuose rūmuose pakloja nuo tūkstančio iki 4 tūkstančių litų. Kadangi piniginę plačiai atvėrusių vestuvininkų norų čia paisoma, kartais jie švenčia ir muziejaus darbo valandomis.
„Aš žiūriu paprasčiau į tuos dalykus – kaip į galimybę muziejui gauti pajamų. Būna, kad vyksta kažkoks furšetas, bet mes stengiamės suderinti, kad nenukentėtų tiesioginė mūsų veikla, lankytojų aptarnavimas. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nebuvo furšeto muziejaus darbo metu. Taip, yra buvę. Deja, tuo metu mūsų lankytojai į tą erdvę nepatenka“, – pripažino G. Butkevičius.
Vasaros metu savaitgaliais pilyje vyksta 3–4 vestuvių ceremonijos. Kartais svečiai lieka ir puotauti. Anot direktoriaus, dažniausiai švenčiama rūsyje esančiame restorane, tačiau yra pageidaujančių būtent pilies menių.
„Mes esame priversti ieškoti papildomų pajamų šaltinių, nes mūsų steigėjas – Biržų rajono savivaldybė – negali užtikrinti sklandaus mūsų įstaigos darbo. Mes gaunam jau daug metų (lėšų) tik algoms ir rūmų šildymui. Na, o visai kitai veiklai mes stengiamės užsidirbti teikdami mokamas paslaugas, taip pat – ir nuomą“, – sakė G. Butkevičius.
Atviri beveik visi dvarai – skiriasi tik kaina
Kad valstybiniai ir savivaldybių muziejai, valdantys visos šalies turtą ir pasididžiavimą – istorinius dvarus, pilis – užsiima ne tik vertybių rinkimu, saugojimu, edukacija, parodų ir koncertų organizavimu, bet ir nuoma asmeninėms šventėms – jokia paslaptis.
Skiriasi tik kaina. Pavyzdžiui, Rokiškio krašto muziejaus klasicizmo paminklo – Rokiškio dvaro sodybos – kai kurios erdvės kainuoja 150 litų valandai. Ne problema išsinuomoti ir Trakų salos pilies menes, tik jų kaina įkandama ne kiekviena mirtingajam – valanda atsieis nuo nuo 3 iki 5 tūkst. litų.
Nors muziejų direktoriai aiškina, kad gautas pajamas išleidžia ekspozicijoms atnaujinti, remontui, ūkiniams reikalams, privačios puotos tarp istorinių vertybių paveldosaugininkams kelia šiurpą.
„Muziejus nėra nei klubas, nei privatus dvaras, nei koks nors sodas. Tai yra vieta, kur laikomos ir eksponuojamos brangenybės, valstybės turtas, kuo mes didžiuojamės ir ką mes turime. O žmonių fantazija yra beribė, jie sugalvos (švęsti) bet kur. Juk vestuvės – tai yra ir taurė šampano, ir stikliukas degtinės, ir tradicinė mišrainė. Muziejuje man tai nesuvokiama“, – kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Grąžina Drėmaitė.
Pasak G. Drėmaitės, jokiais, net ir labai dideliais nuompinigiais, negalima pateisinti privačių švenčių viduramžių architektūros šedevre – Trakų pilyje.
„Jūs užkabinot labai didelę žaizdą. Jeigu mes norime pasididžiuoti Trakų pilimi – šiandien ji yra nustekenta. Mes gauname labai daug skundų iš gyventojų, kad ten rengiami visokie trankūs renginiai, džiazo vakarai su fejerverkais“, – kalbėjo G. Drėmaitė.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis gina muziejų teisę „atsiverti“ žmonėms.
„Be abejo, mūsų šventų vietų nupiginimas būtų neteisingas požiūris, tam ir yra mūsų istoriniai paveldo objektai, kuriuos mes turime saugoti. Vis dėlto, uždaryti juos ir sakyti, kad leidžiama tik apeiti ir viskas, tai būtų neteisinga“, – kalbėjo ministras.
Vieni purtosi švenčių, o kiti mato galimybę užsidirbti
Ar įsileisti vestuvių ir kitų asmeninių švenčių puotas į istorijos ir meno šventoves, sprendžia jų vadovai. Jokių privačių švenčių neįsileidžia Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis muziejus. Neseniai restauruotoje, išpuoselėtoje Užutrakio dvaro sodyboje vyksta tik oficialios vestuvių ceremonijos ir fotosesijos.
„Patys rūmai niekada nebuvo smukle, viešbučiu, arba kavine. Tai buvo šeimos rezidencija, čia buvo gyvenama, kartais vykdavo šeimos puotos. Jeigu mes darytume iš rūmų ar viešbutį, ar restoraną, ar valgyklą, tai iš tikrųjų būtų iškreipta šito objekto esmė“, – televizijai kalbėjo Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius.
Tačiau labai norint ir turint storą piniginę, vestuves iškelti galima ir buvusioje grafų Tiškevičių rezidencijoje. Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius teigia, kad žmonės, išgirdę vienos menės nuomos kainą, planų linksmintis šiame rojaus kampelyje atsisako. Valanda vienoje iš kelių menių kainuoja per 2 tūkst. litų.
„Jeigu mes iš tikrųjų nusipiginsime, jeigu įleisime veiklą, kuri nebūdinga objektui, tai jis ir bus taip vertinamas. Jau sovietmečiu iš rūmų buvo padaryta valgykla“, – piktinosi G. Abaravičius.
Taigi, vieni istorinio palikimo sergėtojai nuo puotautojų bėga, kiti jų laukia išskėstomis rankomis, matydami puikią galimybę užsidirbti. Juolab, kad niekas to nedraudžia.
Linksmintis pilyje – prastas skonis?
Kol yra paklausa linksmintis ne tik privačiuose dvaruose, bet ir visuomeninės paskirties pilyse, dvaruose bei muziejuose, tol bus ir pasiūla. Daugybę vestuvių surengusi vestuvių planuotoja Kristina Kaikarienė teigia, kad puotos istorinio paveldo objektuose kvepia provincialumu ir rodo ne patį didžiausią pačių puotautojų kultūros lygį.
„Tai nėra vietos, pritaikytos pokyliams. Aš visiems jaunavedžiams rekomenduoju niekuomet šito nedaryti vien dėl to, kad yra paveikslai, yra vertybės, kurias reikia saugoti, apeiti. Kada reikia nepatogiais laiptais į pilį nešti stalus, maistą, butelius – na, nežinau, ar tai tikslinga. Galbūt tikslingiau skirti daugiau energijos gerai nuotaikai, programai, o ne užsispyrusiai ieškoti, kaip patekti į vieną ar kitą pilį“, – patarė vestuvių planuotoja.
K. Kaikarienės manymu, pakloti nuo 3 iki 5 tūkst. litų kad ir už labai gražią, išskirtinę vietą vestuvėms – vargu ar tikslinga ir protinga. Juolab, kad neretai ir patys vestuvininkai po šventės senovinėje pilyje jaučiasi nusivylę.
