Tokiu atveju visa teisinė ir moralinė atsakomybė už skelbiamą informaciją gula ant žurnalisto ir viešosios informacijos rengėjo pečių.
1996 m. priėmus Visuomenės informavimo įstatytą, informacijos šaltinis buvo saugomas be jokių išlygų, t. y. be asmens, teikiančio informaciją žurnalistui ar viešosios informacijos rengėjui, sutikimo, jo duomenys negalėjo būti atskleisti.
Seimo narių grupei 2002 m. kreipusis į Konstitucinį Teismą, šis pasisakė, kad laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Be to, teismas išaiškino, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos neatskleisti informacijos šaltinio net ir tada, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį yra būtina atskleisti dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas.
Konstituciniam Teismui pripažinus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą, saugančią informacijos šaltinį be jokių išlygų, prieštaraujančią Konstitucijai, įstatymų leidėjas atitinkamai buvo priverstas koreguoti informacijos šaltinio apsaugos teisinį reglamentavimą.
Buvo įtvirtintos išimtys, kada žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo atskleisti informacijos šaltinį netgi šiam su tuo nesutinkant: kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.
Taigi šiuo metu egzistuoja savo esme dvi skirtingos teisės normos: Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas suteikia prioritetą šaltinio apsaugai, o šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo nuostata suteikia teismui teisę gana plačiai interpretuoti, kada informacijos šaltinis privalo būti atskleistas.
Įstatymas teikia prioritetą visuomenės interesui, kuris, deja, praktikoje ne retai panaudojamas konkrečių asmenų grupės interesams ginti. Nors įstatymai turi viršenybę prieš poįstatyminius teisės aktus, kitus lokalinius įvairių organizacijų ir susibūrimų aktus, vis tik žurnalistai labiau linkę vadovautis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, prisiimdami visą iš to galinčią kilti atsakomybę.
Štai, pavyzdžiui, į teisėsaugos akiratį pakliuvo „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste, parašiusi straipsnį apie teismuose klestinčią korupciją ir teisės aktų pažeidimus. Prokurorams kreipusis į teismą su prašymu įpareigoti žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį, teismas prokurorų prašymą patenkino.
Žurnalistei apskundus teismo nutartį apeliacine tvarka, nutartis buvo palikta nepakeista. Laimą Lavaste, net ir po teismų sprendimų atsisakiusią nurodyti teisėjo, atskleidusio teismų darbo užkulisius, pavardę, palaikė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Tyrimas galiausiai buvo nutrauktas, realių sankcijų žurnalistei nebuvo pritaikyta.
Į teisėsaugos nemalonę pakliuvo ir žurnalistas Arvydas Lekavičius, parašęs straipsnį „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“. Žurnalistas straipsnyje nurodė, kad vienas iš šalies bankų atsidūrė teisėsaugos akiratyje. Straipsnyje išspausdinta informacija teisėsaugos pareigūnų buvo paneigta, o Lietuvos banko vadovai nurodė, esą visi šalies bankai veikia stabiliai.
Tačiau jau kitą dieną buvo perimtos banko „Snoras“ akcijos, jo vadovams iškeltos baudžiamosios bylos. Teisėsaugos institucijoms pradėjus aiškintis, kas žurnalistui nutekino informaciją apie planuojamus veiksmus banke „Snoras“, buvo kreiptasi į teismą su prašymu žurnalistui skirti baudą už atsisakymą atskleisti informacijos šaltinį. Žurnalistui Arvydui Lekavičiui buvo paskirta 1950 litų bauda. Nepaisant to, žurnalistas nežada atskleisti informacijos šaltinio, priešingai – ketina kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Taigi iš negausios praktikos matyti, kad informacijos šaltinio apsauga nėra absoliuti, tačiau įpareigoti žurnalistus atskleisti informacijos šaltinį ryžtamasi retai. Dar daugiau, šiuo metu nesant efektyvių teisinių instrumentų gauti informacijos šaltinio duomenims, informacijos šaltiniai lieka neatskleisti.
Eglė Krikščiūnienė yra advokatų kontoros GLIMSTEDT advokatė
