Saulėtą birželio popietę Siesikų dvaro kieme (Ukmergės r.) išlipus iš automobilio pasitiko sodrus pjaunamos žolės kvapas, aukštų liepų šnaresys, gūsingas vėjas.
Vidury parko stūksanti XVI amžiaus pilis, menanti daug iškilių didikų, karų, meilės istorijų, skurdžių ir prabanga tviskančių akimirkų, atrodė lyg nemirtinga valdovė, kiekvieną pašalietį verčianti suvokti savo trapumą ir laikinumą šioje žemėje.
Nespėjus žvilgsniu apkabinti didingos pilies sienų, ranką pasisveikinti ištiesė šio dvaro dabartinis šeimininkas verslininkas A. Matulaitis. Atsitraukęs nuo kasdienių darbų šeimininkas svetingai pakvietė pasižvalgyti po jo valdas.
Sėkmingą statybų verslą įsukęs, o vėliau jį pardavęs ekonomisto išsilavinimą turintis A. Matulaitis prieš keturiolika metų pasuko savo likimo ratą 180 laipsnių kampu.
1999 metais už vieną litą 99 metams A. Matulaitis išsinuomojo Siesikų dvarą su pilimi. Už tai jis įsipareigojo investuoti tiek pinigų, kad pilis būtų atstatyta, o aplink ją esanti teritorija išpuoselėta.
Brūzgynai, griuvėsiai, nuniokoti pilies ir netoli esančios XIX amžiuje statytos akademija vadinamos mokyklos statiniai, užpelkėję tvenkiniai ir Siesikų ežero pakrantė – tokį turtą su nuomos dokumentais valstybė įteikė A. Matulaičiui.
Mintis įsigyti dvarą verslininkui kilo atsitiktinai.
Nepriklausomybės pradžioje specialiosios paskirties bendrovės (dabar – valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai”) direktorius Algimantas Kavaliauskas vilnietį verslininką ėmė įkalbinėti išgelbėti kokį nors dvarą. Apvažiavęs nemažai įvairių laikotarpių dvarų A. Matulaitis išsirinko Siesikų dėl jo išskirtinumo.
Ne vienas tais laikais į šį verslininką žvelgė kaip į avantiūristą, mat stipriai apleistą dvarą jis ėmė restauruoti tik savo lėšomis. Iš valstybės ar iš Europos Sąjungos nuomininkas nepaprašė nė lito.
Nekreipdamas dėmesio į kreivas šypsenas, gyvenime nemažai iššūkių atlaikęs A. Matulaitis nė karto nepasigailėjo dėl savo sprendimo.
Vyras iškart pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus. Siesikų dvaro darbai prasidėjo nuo aplinkos tvarkymo ir netoli pilies kadaise buvusios spirito varyklos atstatymo. Šis pastatas jau visiškai atstatytas. A. Matulaitis šiame name ketverius metus gyvena su šunimi Rūku.
Rekonstruoti pilies šeimininkas nesiryžo kelerius metus – pirmiausia reikėjo pastatą prisijaukinti, suvokti, ką norėtųsi jame daryti.
„Nemažai laiko čia prarymota. Niekur nėra parašyta, kaip viskas atrodė prieš 500 metų. Tačiau remdamasis architektūriniais, istoriniais tyrinėjimais, žiūrėdamas į plytas bandžiau suprasti, kokia vaga kadaise čia tekėjo gyvenimas, kaip žmonės čia gyvendami jautėsi, apie ką svajojo.
Noriu praeities magiją atskleisti šiuolaikiniam žmogui”, – kalbėjo A. Matulaitis.
Siesikų pilį atstatinėja tik trys vyrai, vietiniai kaimo gyventojai.
Darbai juda iš lėto, nes didelę statybų patirtį turintis vyras mano, kad viską reikia daryti kokybiškai, iš širdies.
Prieš penkiolika metų paveldosaugos ekspertai A. Matulaičiui siūlė tris restauravimo variantus: palikti rūmus tokius, kokie jie buvo iki 1940 metų, kai buvo įgavę klasicistinių bruožų, išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus arba kiek įmanoma sugrąžinti pirminį, renesanso, stilių, tūrius, planą. Audrys pasirinko pastarąjį variantą.
Kad pajustų seno pastato sielą, vyras stengėsi su juo susidraugauti, šiurkščiai nedraskyti jo slėpiningo mūro.
Klausydamasi A. Matulaičio pasakojimo pamaniau, kad jis iš tų asmenybių, kurie pro kevalą sugeba įžvelgti branduolį, kurie išvydę paukštį jau girdi jo giesmę, o pažvelgę į žmogų supranta jo širdį.
„Kažkada prancūzų karvedys Napoleonas pasakė: „Pirma reikia stoti į mūšį, o tada žiūrėsime.” Taip ir aš turėjau neatsargumo stoti į savotišką mūšį. Bet trauktis nenoriu – atpratau nuo Vilniaus, nuo ankstesnio gyvenimo. Čia gyvenimas teka kitokiu ritmu”, – iš Vilniaus atsikėlęs gyventi į provinciją A.Matulaitis džiaugiasi gamtos palaima ir nesiskundžia vienatve.
Siesikuose verslininkas gyvena keturis skirtingus laikotarpius. Taip, kaip keičiasi metų laikai, taip kinta ir jo gyvenimas. Vasara būna intensyvi, į dvarą nuolat atvyksta lankytojų. Kartais per dieną tenka vesti keturias ekskursijas. Be to, savaitgaliais pažįstami pasiprašo čia gimtadienį, vestuves ar krikštynas švęsti.
„Atėjus rudeniui lankytojų sumažėja, galima apmąstyti nuveiktus darbus, gamta nuteikia filosofiškai.
Žiemą būna sunkiau. Visomis prasmėmis. Mažai šviesos, daug buities. Bet ir vėlgi ilgais vakarais atsiranda laiko pagalvoti apie kitus metus, naujus darbus.
Nusipiešiu senovinių durų sutvirtinimo eskizus, ieškau informacijos internete. Pavasarį vėl įtraukia pilies rekonstrukcijos darbai”, – pasakojo A. Matulaitis.
Ar jam sekasi? Vyras gūžteli pečiais. Savo gyvenime už sėkmę jis brangiai moka. Yra išgyvenęs ne vieną dramatišką istoriją.
„Pirma gyvenimo nesėkmė ištiko, kai žlugo Akcinis inovacinis bankas. Ten liko 13 milijonų litų svetimų pinigų. Tada sukausi Rusijoje prie statybų.
Rusai už numatytus darbus sumokėjo didelį avansą, už jį reikėjo pirkti statybinių medžiagų, darbininkams mokėti algas, aprūpinti juos darbo įrankiais.
Vieną dieną paaiškėjo, kad tų pinigų nebėra. O 1995 metais rusams pasakyti, kad praradau jų milijonus ir nebedirbsiu, reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Aš pabaigiau darbus ir vis dar esu gyvas. Bet tada pradėjau žilti.
Iš kur mano optimizmas? Ši pilis mane gelbėja nuo pesimistinių minčių. O nuo įvairaus streso vaduojuosi dirbdamas”, – ramiai dėstė pašnekovas.
Daugiau nei 500 metų turintis pastatas jau yra rekonstruojamas penkerius metus. Darbų dar yra keleriems metams.
A. Matulaitis entuziastingai pasiūlė pasidairyti po dviaukštį 1000 kvadratinių metų ploto statinį.
Pirmasis ūkinis aukštas jau beveik rekonstruotas. Jis buvo skirtas maistui ruošti, konservuoti, sandėliuoti, sūdyti, čia buvo ir ledainė.
„Mes atidengėme sluoksnį po sluoksnio, kad priartėtume prie autentikos.
Dabar viskas atrodo taip, kaip prieš penkis šimtus metų”, – kalbėjo A. Matulaitis.
Kaip ir XVI amžiuje, vidinės pilies sienos buvo ištinkuotos ilgaplaukiu šepečiu. Taip, kad būtų nelygios.
Patalpose, ypač pirmame aukšte, daug įvairaus dydžio arkinių nišų. Jos buvo naudojamos vietoj dabartinių spintų ar komodų įvairiems daiktams pasidėti.
Kai kurias užmūrytas nišas A. Matulaitis rekonstruodamas atidengė, kitas iš dalies sunaikintas atkūrė.
Dviejose nišose buvo aptikta po kibirą suodžių ir degėsių. Jie užkonservuoti pragulėjo nuo 1704 metų, kai švedų kariuomenė nusiaubė ir padegė pilį.
Pirmoje ūkinio aukšto salėje ant lentynų yra sudėtos XVI amžiaus pradžios grindų plytelės. Jos rastos atstatant pilį.
Kai kurios rankiniu būdu pagamintos plytelės yra gana sudėtingos formos. Kai kurios – su ornamentais.
Vasarą vietos darbininkai daugiausia mūrija, tinkuoja, žiemą užsiima kalvyste.
Pilies atstatinėtojai prieš dvejus metus savarankiškai išmoko kalvystės. Dvare yra įrengta kalvė. Pagal muziejinius pavyzdžius Siesikų kaimo gyventojai kala spynas, gracingus durų sutvirtinimus, vyrius, vinis. Viskas, kas pilyje yra iš geležies, pagaminta vietos žmonių rankomis.
Kai kurie jų atėjo į dvarą dirbti būdami 25 metų, dabar jiems arti keturiasdešimties. To, ko reikėjo dvarui, kaimo gyventojai jame ir išmoko.
Pilyje yra išlikę erdvūs arkiniai rūsiai, iškloti akmenimis. Jais galima nueiti iki gynybinių bokštelių. Prie įėjimo į rūsį yra grandinėmis prie sienos pritvirtintos durys, sveriančios apie 80 kilogramų.
Pirmojo aukšto šviestuvai mediniai, kryžmai sudėti pagaliai ir ant jų pritvirtintos žvakes primenančios lemputės. Kadangi pirmasis aukštas yra ūkinės paskirties ir prieš kelis amžius nuo dūmų sienos būdavo aprūkusios, A. Matulaitis lubas pagamino iš tamsaus medžio kaip kontrastą antrajam – ponų aukštui, kur lubų sijos buvo dramblio kaulo spalvos.
Antrasis pilies aukštas stebina labai aukštomis lubomis ir dideliais langais. Pirmiausia patenkama į didžiąją priemenę, dabar tai būtų vestibiulis.
Tolimajame priemenės kampe yra išlikęs renesansinis tualetas. Gamtinius reikalus ponai atlikdavo užsilipę ant pasostės ir patogiai atsisėdę. Po to užpildavo smėlio ir pjuvenų mišiniu.
Kairėje pusėje nuo priemenės yra didelė salė – didžioji valgomoji pirkia iškilmingoms progoms. Salėje yra devyni didžiuliai langai, daug šviesos. Ant sienų yra išlikę XVI amžiaus tapybos fragmentų.
Ant trijų sienų vaizduojamos gėlės, o ant vienos yra išlikęs siužetinis piešinys. Spėjama, kad ten yra pavaizduota didikų Daumantų giminės legenda.
Pasakojama, kad jauna ponia Halška Daumantienė buvo pagauta su mylimuoju Astiku nepadoriai besielgianti. Už tai Astikas buvo nukirsdintas, o Halška užmūryta sienoje.
Manoma, kad šiaurinėje sienos pusėje yra pavaizduotas Astikas – šviesiaplaukis nuogas vyras didele ilga nosimi ir nukirsta ranka. Sienos centre – vos įžiūrimos žirgo kojos, apnuoginta moters krūtinė. Didelis sienos plotas yra nudažytas tamsiai žaliais aliejiniais dažais.
A.Matulaitis tikisi su restauratoriais atidengti paslaptį saugantį uždažytos sienos plotą ir rekonstruoti piešinį.
Pietinėje sienos pusėje – vos įžiūrimas grandinėmis surakintos dailios moters veidas. Ji iki pusės nuoga ir parklupdyta.
Virš jos tapytojas pavaizdavo ežerą ir pakrantėje stovinčius žmones. Jie stebi pasmerktos moters egzekuciją. Dar aukščiau – visai kitas siužetas – darbininkai kerta medžius, šalia tupi šuo.
Dvaro istoriniuose šaltiniuose nėra minima Halška Daumantienė. Gali būti, kad nelaimingoji ponia gyveno dar iki tol, kol buvo pastatytas dvaras. Ir todėl tai ne dvaro, o Daumantų giminės legenda nupiešta ant sienos. Tai gali būti tiesa, nes Daumantų giminės šūkis skambėjo: „Pasitikėk, bet žiūrėk kuo.” Galbūt tai užuomina apie išdavystę.
Pokylių salėje šiuo metu yra atkuriama didelė renesansinė krosnis. Paprastai tokiose pokylių salėse būdavo nedaug baldų. Verslininkas laikysis istorinių tradicijų ir rekonstruotos patalpos įmantriais baldais neperkraus. Salės sienas papuoš paveikslais, gobelenais.
Gyvenamasis plotas antrame aukšte – 500 kvadratinių metų, patalpos suskirstytos į keturis kambarius ir dvi pagalbines patalpas.
Dešinėje vestibiulio dalyje yra šeimos valgomasis, ponios ir pono kambariai, iš kurių pro skirtingas duris yra patenkama į miegamąjį.
Čia sutuoktiniai gyveno su vaikais. Reikia manyti, kad vaikai anksti palikdavo tėvų namus. Jau paauglystėje mergaitės keliaudavo į vienuolyną mokytis šeiminio gyvenimo paslapčių, o berniukai būdavo išsiunčiami mokytis. Didikų sūnūs turėjo būti išsilavinę.
Tad atskiro kambario rūmuose vaikams nebuvo. Vaikai miegodavo tame pačiame miegamajame kartu su tėvais. Miegamajame, kaip ir vestibiulyje, didikai turėjo tualetą su paaukštinimu. Šalia buvo nedidelė patalpa vadinamajam vonios kambariui. Ten stovėjo praustis skirti kubilai.
Drabužius ponai laikė sieninėse nišose. Abejotina, kad ponia būtų turėjusi daugiau nei dešimt suknelių. Jos buvo brangios, pasiū- tos iš kokybiškų audinių.
Šeimos valgomajame yra išlikęs XIX amžiaus pirmosios pusės židinys. Klasicistinio stiliaus kūrinys šiek tiek kreivas. Darbo kokybė, lyginant su Renesanso meistrų kūriniais, suprastėjusi.
A.Matulaitis turi 1940 metais darytą židinio fotografiją, kai jis buvo su herbais ir puošmenomis.
Didžiulius antrojo aukšto langus dengė labai plonas vienspalvis stiklas. Pro jį košdavo vėjas ir žiemą būdavo labai šalta. Tikėtina, kad dėl to didikai namuose būdavo šiltai apsirengę.
Rūmuose yra išlikusi XIX amžiuje kunigaikščio Dominyko Daugėlos įrengta pagoniška šventykla – dievų kambarys. Sienoje yra septynios nišos, kuriose stovėjo pagoniškų dievų skulptūros, taip pat nišose už stiklo buvo laikomi žalčiai. Vidury kambario stovėjo aukuras. Tuo pat metu gynybiniame bokštelyje buvo įrengta katalikiška koplyčia.
Mėgstamiausios patalpos dabartinis pilies valdytojas neturi. Audrys visur jaučiasi labai gerai. Jis yra praleidęs naktį pilyje – netrikdė jokie keisti garsai.
Pilyje lankėsi ir ekstrasensai – jie patys norėjo patyrinėti pastato aurą.
Daug kas iš apsilankiusiųjų mano, kad pati nejaukiausia patalpa – miegamasis. Galbūt todėl, kad miegamajame per šimtmečius susikaupė daugiausia skausmo – čia buvo gimdoma, sergama, mirštama.
Kai pilis bus atstatyta, čia bus rengiami menininkų plenerai, koncertai, edukaciniai vakarai, paskaitos. Kartais čia galėtų vykti ir pokyliai.
Vadinamajame akademijos pastate A.Matulaitis tikisi įrengti nedidelį viešbutį, nes pilis nebus pritaikyta nakvynei.
Ar vyras tikisi, kad jo įdėtas triūsas kada nors atsipirks? Išgirdęs klausimą A.Matulaitis šyptelėjo: „Žinau, kad niekada neatsipirks. Šią svajonę statau visiems. Aš gi dvaro anapilin neišsinešiu.”
Verslininkui svarbesnis yra procesas nei rezultatas.
„Aš gyvenu nenuobodžiai. Kai sutvarkėme spirito varyklą, šalia esančią teritoriją, savaitę buvo liūdna. Panašiai jaučiamasi, kai artimą žmogų išlydi į tolimą kelionę ir žinai, kad jis nebegrįš.
Paskui ėmiausi pilies. Tėvelis man kartą pasakė, jog esu laimingas, nes visą gyvenimą turėsiu ką veikti”, – kalbėjo istorinio paveldo saugotojas.
Po ekskursijos į pilį įsitaisėme atstatytame spirito varyklos pastate, virtuvėje prie stalo. Gurkšnojome arbatą ir žvelgėme pro langą – buvo matyti visa dvaro panorama – pilis, supama storakamienių medžių, tyvuliuojantis ežeras, tvenkinys, kurio vienas krantas apaugęs plačialapiais šaukščiais.
Šie dekoratyviniai augalai specialiai į Lietuvą buvo atvežti prieš pusantro šimto metų. Dvaruose jais būdavo apsodinami tvenkinių krantai, kad nereikėtų vasarą prižiūrėti. Kiti tvenkinio šlaitai apaugę žole. Tenka dažnai šienauti.
Dvare buvo nedidelis parkelis, taip pat penkių hektarų sodas, kuriame augo apie 1000 obelų. Sodas neišliko. A.Matulaitis naujo sodo neveis, bet parke medžius atsodins.
Kai šeimininkas visiškai įrengs pilį ir sutvarkys teritoriją, žada paatostogauti.
Dvaro teritorijoje nėra nei suoliukų, nei lauko šviestuvų, nei šiukšlių dėžių. Verslininko nuomone, tai yra vizualinės šiukšlės, kurios ardo gamtos ir senosios architektūros harmoniją.
Šiukšlių dėžių nėra sąmoningai, nes žmonės šiukšles į jas sudeda netvarkingai. Kai pamato, kad šiukšlių dėžių nėra, gėdijasi bet kur mesti šiukšles, tad išsineša su savimi.
Įdomu, ko šiam žmogui trūksta iki visiškos laimės?
„Nieko. Kai gyveni vienas, pripranti ir laisvės nelabai nori su kuo nors dalintis. Gyvenimas yra kur kas įvairesnis nei nuolatinis įsimylėjimas ar romantiški pavakarojimai prie židinio.
Vienatvė manęs neslegia. Čia pilna žmonių, judesio. Prieš jus buvo mokytojų ekskursija, po to atvežė sunkvežimį žvyro. Rytoj važiuosiu į Vilnių, visą dieną lakstysiu iškišęs liežuvį.
Aš savarankiškas, man nereikia namų šeimininkės. Pats galiu ir valgyti pasigaminti, ir išsiskalbti, ir grindis išsiplauti. Aš esu medžiotojas, dabar jau neaktyvus, tačiau beveik visi medžiotojai moka gaminti valgyti”, – kalbėjo A.Matulaitis.
Anksčiau jam labiau rūpėjo prabanga.
1996 metais verslininko vairuojamas „Lexus LX 450” buvo vienintelis toks Baltijos šalyse.
„Kauno banditai iš manęs pavogė visureigį „Jeep Grand Cherokee” – neva tai buvo bausmė už tai, kad nemokėjau jiems duoklės. Tada baisiai supykau ir nusipirkau dar prabangesnį automobilį – „Lexus LX 450”.
Tiesa, praeityje nemažai pinigų buvo išleista nevisiškai tikslingai ir prasmingai”, – šyptelėjo pašnekovas.
Dabar jis renkasi patogų automobilį. Ūkyje tinkamiausias – keturiais ratais varomas visureigis. Švaistyti pinigus, kad turėtų dar ir proginę mašiną, nemato prasmės.
Siesikuose verslininkas neturi televizoriaus. Bet turi kompiuterį, nors internetas čia veikia lėtai.
Daug dirbantis vyras nesiskundžia energijos stoka ar nuoboduliu.
„Kai gyveni tokioje vietoje, neišsikrauni. Čia peržiemojau jau keturias žiemas ir ėmiau suprasti, kaip neigiamai mane veikė gyvenimas mieste. Nuvažiavęs į Vilnių matau, kad ten dauguma per greitai važiuoja, o aš noriu viską daryti lėčiau ir ramiau”, – kalbėjo A.Matulaitis.
