Galėjau nusipirkti tuziną tokių monitorių ir dar tiek pat stalinių kompiuterių po 40–50 litų ir dėl visa pikta įsigyti neperšaunamą liemenę už 180 litų. Tačiau turėjau konkurentų.
Po šio, antrojo, „Snoro“ kilnojamojo turto aukciono banko kreditoriai galės išsidalyti dar kiek daugiau nei 8 tūkst. litų. Jeigu būčiau vienas iš klientų, kurių pinigus šis bankas nusinešė, bent dalį nuostolių mėginčiau susigrąžinti aukcione, kuriame pusvelčiui parduodami banko daiktai.
Nuo liepos pradžios „Snoro“ turto aukcionai vyksta kiekvieną trečiadienį ir tai truks dar ilgai. Pavyzdžiui, kitą savaitę ketinama pasiūlyti spintų, seifų ir dar daugiau neperšaunamų liemenių.
Nereikėtų tikėtis, kad šie aukcionai – kažkas panašaus į „Sotheby's“ prabangą, kur vedėjas kaukši mediniu plaktuku ir skaičiuoja iki trijų.
Nieko sudėtingo
„Snoro“ interneto svetainėje apie aukciono sąlygas, taisykles prirašyta tiek, kad, regis, turi būti tikras biurokratijos karys. Trumpai tariant, aukciono instrukcija apima keturis žingsnius: 1. Perskaityk sąlygas; 2. Sumokėk užstatą; 3. Ateik; 4. Nupirk. (Tik viskas puslapyje aprašyta gerokai sudėtingiau.)
Bet iš tiesų nieko sudėtingo nėra. Pervedęs į SEB banko sąskaitą 50 litų dalyvio mokestį (kuris yra grąžinimas) e. paštu išsiunčiu savo duomenis ir sulaukiu patvirtinimo. Nuvažiavęs į aukciono vietą pasirašau žurnale. Tiek tų rūpesčių.
Važiuodamas į aukciono vietą kažkur gerokai už Vilniaus oro uosto įsuku į senų sandėlių kiemus. Visiška priešingybė stikliniam „Snoro“ fasadui. Duobės tokios, kad prakirtus padangą nuostoliai būtų didesni, nei pavyktų sutaupyti pigiau įsigijus naudotą banko daiktą.
Privažiuoju mikroskopinę nuorodą, kuri praneša, kad aš – teisingame kelyje. Kai galiausiai įsuku į skersgatvį šalia baltų plytų pastato, suprantu, kad jau esu vietoje. Tai atskleidžia rūstus apsaugininkas šalia išklerusių žalių vartų į sandėlį ir biotualeto. Jis visai čia nedera, bet, būtent, primena banką.
Seni, bet dar geri
Apšiurusiame sandėlyje groja muzika, o kampe sudėtas banko turtas: kompiuteriai, monitoriai, banknotų skaičiuotuvai ir neperšaunamos liemenės.
„Šaunamųjų ginklų neturite?“ – apsaugininko klausimas prajuokina. Man atrodo, kad ir jam pačiam juokinga, tačiau esu apieškomas metalo detektoriumi, ko gero, irgi iš „Snoro“. Turbūt, kaip ir likę maždaug penkiolika dalyvių. Dauguma jų – vyrai: vidutiniai verslininkai, apsukrūs, sprendžiant iš veidų, seniokai, yra ir kelios moteriškės.
Mano rankose – sąrašas (98 daiktai), aukciono taisyklės ir numeris. Jį turėsiu pakelti, jeigu ką nors norėsiu pirkti.
Turiu laiko aukciono prekėms apžiūrėti, o toks vaikinas paslaugiai paaiškina, ko verta kompiuterinė technika. LCD monitoriai, žinoma, nenauji, nerodys taip ryškiai, bet jeigu norite sumontuoti teritorijos vaizdo stebėjimo sistemą, jų tikrai užtektų.
Arba kompiuteriai. Neypatingi, bet buhalterei operuoti skaičiais tiktų. Kaip ir monitoriai. Vaikinas pasakoja, kad prekėmis domisi Gariūnų prekeiviai, kurie nori be didelių išlaidų buhalterių darbą perkelti į kompiuterį.
„Šitas brangesnis, nes su lipduku. Juokauju“, – pašmaikštauja vyrukas. Ant monitoriaus briaunos priklijuota blizganti katytė.
Nereikia tikėtis, kad tai bus patys geriausi ir visai nenudrožti kompiuteriai. Jie buvo darbiniai arkliukai. Bet gali būti tikras dėl jų istorijos. Jais naudojosi banko darbuotojai.
Jokių sentimentų – tik kaina
Ar „Snoro“ pavadinimas šioje salėje kam nors kelia sentimentų? Manau, kad ne. Svarbi tik kaina, už kurią gali prigriebti keletą daiktų.
Aukciono karuselė įsisuka, ir kompiuteriai „eina į trasą“. Pradinė jų visų kaina – 60 litų. Keletas pirmųjų parduoti po 100 litų iš anksto užsiregistravusiems pirkėjams. Tačiau niekam dėl to neskauda.
Aukciono vedėjas sako kainą, po akimirkos ją jau mažina penkiais litais, dar penkiais litais. 35 litai už kompiuterį. Vienas vyras pakelia savo numerį. Kitas pasiūlo 40 litų. Parduota. Taip aukciono dalyviai išsidalija 14 kompiuterių. „Snoro“ kompiuterių. Savo kortelės nepakėliau.
Brangiausias pirkinys – nauja banknotų skaičiavimo mašina, kurią vienas pirkėjas paima už daugiau nei 1,4 tūkst. litų. Skaičiavimo mašinų, tik pigesnių, jis prigriebia dar porą.
Iš dvidešimties neperšaunamų liemenių neparduotos lieka gal tik penkios. Kitas maždaug po lygiai išsidalija du šalia susėdę vyrukai, mokantys po 180 litų pradinę kainą. Tris liemenes paima nežinomas išankstinis pirkėjas, pasiūlęs po 300 litų.
35 monitorių dalybos itin karštos. Bent jau dalyviai karštai kilnoja korteles. Į žaidimą įsitraukiu ir pats. Pradinė kaina – 50 litų, ir mano kortelė kyla į viršų. Bet ne, kitas vyras kelia savo kortelę ir į mane net nežiūri. Aš sėdžiu už jo. Pakeliu dar kartą – 65 litai. Dar kartą ne – vyras vėl kelia savo numerį ir aš pasiduodu. Su 70 litų atsisveikina jis.
Antras bandymas, ir istorija kartojasi. Su 70 litų vėl atsisveikina prieš mane sėdintis vyras.
Trečias kartas nemeluoja. Mano konkurentui daugiau monitorių nebereikia. Šį kartą kortelę kelia kitas dalyvis, bet 70 litų už monitorių nepasiūlo. Neišeisiu tuščiomis.
Po aukciono, trukusio pusantros ar dvi valandas, susimoku vietoje. Ir nešuosi monitorių po pažastimi. Aš čia kukliausias pirkėjas. Kitų pirkimo-pardavimo sutartyse – ir trys, ir devyni daiktai.
Prieš išeidamas paklausiu, ar kėdės, ant kurių sėdėjome, irgi bus parduodamos aukcione. Mat labai jau panašios į tas, kurių nuotraukos įdėtos internetiniame aukciono puslapyje. Galbūt ir bus, bet iki tol ant jų dar reikės susodinti aukcionų dalyvius.
