„Va taip atrodo pirmadienis!“ – savo draugams socialiniuose tinkluose paskelbia nuobodžiaujanti darbuotoja, pasidalydama bjauraus ir pasišiaušusio katino nuotrauka.
Draugai džiaugiasi, komentuoja ir spaudžia „patiktukus“. Jie irgi nemėgsta pirmadienių, nes ryte nuskambėjęs žadintuvas pradėjo naują savaitę darbe, kurio jie nekenčia.
Tokių žmonių Lietuvoje – dauguma. Skirtingų apklausų ir tyrimų duomenimis, 50–80 proc. darbuotojų yra nepatenkinti arba labai nepatenkinti savo turimu darbu.
Būtų galima viską, kaip jau yra įprasta, suversti algai („už norvegišką algą dirbčiau ir džiaugčiausi!“), tačiau panašūs rezultatai buvo ir prieš krizei prasidedant, panašūs jie yra ir tokioje, atrodo, neskurstančioje šalyje, kaip JAV.
„Iš esmės, žmonės yra linkę likti darbuose, kurių nekenčia“, – „Bloomberg“ televizijos laidoje kalbėjo knygos apie darbą ir karjerą „Aistra ir tikslas“ bendraautorius Danielis Gulati, padaręs išvadą, kad apie 80 proc. amerikiečių nemėgsta savo darbo.
D. Gulati nelinkęs suversti visko pasirinkimų trūkumui.
„Savo tyrime mes apklausėme įvairių socialinių sluoksnių žmones – nuo vadovų iki žemiausios grandies darbininkų. Nors jie sako, kad neturi kito pasirinkimo, dažniausia tai yra melas“, – teigė D. Gulati.
Darbuotojai tiesiog eina į savo nemėgstamą darbą, nes yra įpratę, nes to iš jų tikimasi, nes jie galvoja, kad niekur kitur jų neprireiks.
Sukandę dantis jie meluoja sau ir ignoruoja ženklus, kad jau seniai atėjo pokyčių metas.
Nuolatinis nuovargis ir apatija – aiškus ženklas
Savo knygoje D. Gulati išskyrė kelis vidinius požymius, kurie rodo, kad derėtų pakeisti darbovietę.
Visų pirma, vis dažniau juokaujant ar supykus pareiškiate, kad kuo greičiau paliksite darbovietę. Antra, kad ir kaip stengtumėtės, nepavyksta gerai atlikti savo užduočių. Trečias, subtilus, tačiau svarbus ženklas – nė trupučio nenorėtumėte perimti savo dabartinio vadovo pareigų.
„Greičiausiai yra nemažai tavo kolegų, kurie nori tos pozicijos. Jos siekdami jie aplenks jus, dirbs geriau ir galų gale pradės jums vadovauti, taip dar labiau padidindami jūsų nepasitenkinimą turima padėtimi“, – televizijos laidoje aiškino D. Gulati.
Kita vertus, yra ir išorinių ženklų, kurie rodo, kad artėja metas atsisveikinti su darboviete. Visų pirma, svarstyti apie išėjimą reiktų tuomet, kai bendrovė radikaliai pakeičia savo veiklą ir jūsų tikslai nebesutampa su bendrovės tikslais.
Taip pat apie išėjimą iš darbo verta susimąstyti tuomet, kai vis dažniau esate paliekamas už „uždarų durų“, kai priimami svarbūs įmonės sprendimai, į jūsų nuomonę kreipiama per mažai dėmesio.
Labai svarbu įsiklausyti į kitus darbo pasiūlymus – dažnai įvairūs siūlymai susitikti su potencialiais darbdaviais būna atmetami net nesusimąsčius, nors esamas darbas yra nemalonus.
Darbo vietos keičiamos vis dažniau
Anot D. Gulati, anksčiau darbuotojas per visą savo karjerą turėdavo apie 10 progų išeiti iš darbo – maždaug kartą į ketverius metus. Dažniau darbovietes keitęs žmogus būtų palaikytas nepatikimu.
Tuo tarpu naujausio tyrimo duomenims, darbdavių pakantumas darbų kaitaliotojams gerokai išaugo. Dabar JAV nepatikimu laikomas toks žmogus, kuris darbus keičia dažniau nei kas pusę metų.
„Darbdaviai dabar, palyginti su tyrimais, atliktais prieš penkerius metus, yra gerokai pakantesni karjeros kaitaliojimui, savęs paieškoms. Pati paradigma, kuri sukosi apie karjerą vienoje darbovietėje, vis po truputį kylant karjeros laiptais, nebeveikia“, – pastebėjo D. Gulati.
Paklaustas, ar tikrai visada pavyksta rasti darbą, į kurį kasdien norėtųsi eiti su džiaugsmu, laidos pašnekovas pripažino, kad tai pavyksta toli gražu ne visiems.
„Vien aistros, meilės darbui neužtenka. Reikia derinti savo pomėgius su tuo, ką gali pasiūlyti darbo rinka, ir su savo sugebėjimais bei talentais. Karjeros „nirvaną“ galima pasiekti tuomet, kai sujungi tai, ką mėgsti, ką moki daryti gerai, ir kai už tai gauni tinkamą atlyginimą“, – tvirtino knygos autorius.
