Sodybos gražinimas – abiejų pomėgis
Išpuoselėta Jolantos ir Rimgaudo Paukščių sodyba 60 arų sklype stovi šalia kelio iš Rokiškio į Dusetas.
Sodybos šeimininkai nėra landšafto specialistai, 43 metų Jolanta dirba Obelių savarankiško gyvenimo namuose socialine darbuotoja ir gimnazijoje kūno kultūros mokytoja, o bendraamžis sutuoktinis Rimgaudas dirba kelininku. Namų aplinkos gražinimas – abiejų sutuoktinių pomėgis.
Netaisyklingai išsirangęs tvenkinys ir šalia jo esanti augalija nuo kelio matyti lyg ant delno.
Palei krantus auga keistų formų pušys ir eglės, į vandenį nutiestas medinis lieptelis, tolimesniame krante stovi rąstinė pirtelė, pievoje, šalia gėlynų, pūpso apvalios lyg kamuoliai tujos.
Naujai renovuotas ir šviesia spalva nudažytas Paukščių gyvenamasis namas tarsi užbaigia idilišką privačios valdos paveikslėlį.
„Kai išgirstu komplimentą, atsiranda paskata sugalvoti ką nors nauja“, – šypsosi svetinga sodybos šeimininkė ir kviečia pasivaikščioti po dekoratyvinių augalų karalija paverstą žemės sklypą.
Vis prigalvoja naujovių
Moteris rodo į tankia žole apžėlusį kelmą, paverstą stovu gėlėms. Tik priėjus arčiau paaiškėja, kad žolė ant kelmo šonų netikra.
„Parvežė vyras statybinių atliekų, dirbtinės žolės juostų, jomis ir apkaliau kelmą“, – apie neseniai atsiradusią kiemo puošmeną pasakoja J. Paukštienė.
Prie pat tako iš po gėlių krūmelių kyšo didžiulio ežio nosis. Tai sutuoktinio kūrinys. Metalo darbus gerai išmanantis vyras sukonstravo ežio kūną, o žmona sugalvojo kaip padaryti spyglius ir galvą.
Nagingo vyro darbas – ir gėlėse skendinti pavėsinė, ir lieptas, ir originalios formos šašlykinė, papuošta grandine nuo laivo inkaro.
Kadaise, kol name gyveno J. Paukštienės tėvai ir jų 5 vaikai, čia buvo šeimos daržai, o gražiojo tvenkinio vietoje tyvuliavo karklais apaugusi kūdra.
Pakeisti aplinką iš pagrindų J. Paukštienė nusprendė tuomet, kai su šeima grįžo gyventi į tėvų namus.
Iš buvusio daržo paliko pora lysvių, kitą žemę apsėjo dekoratyvine žole, žydinčiais augalais ir medeliais.
„Pastebėjau, kad turiu gabumų skiepyti medelius, kokį skiepą įdiegiu, tas prigyja“, – savo sąsajas su augalininkyste apibūdina J. Paukštienė.
Prie aplinkos tvarkymo prisideda ir šeimos vaikai. Būsima kineziterapeutė, antro kurso studentė Solveiga, grįžusi namo skuba ravėti gėlynų, o šiemet 12 klasę baigęs Ernestas traktoriumi nupjauna žolę.
Lelijas pasėjo gandrai
Ant tvenkinio kranto stovinti pirtelė parsivežta iš kaimo. Į Antanašę J. Paukštienė su tėvais atsikraustė būdama dešimtmetė, iki tol šeima gyveno vienkiemyje. Keldamiesi į gyvenvietę jos tėvai persivežė ir senąją pirtį.
Kelioms kartoms tarnavęs pastatas nestovi be darbo, šeima pirtį dažnai kūrena, o išsivanoję beržinėmis vantomis pūkšteli į tvenkinį atsigaivinti.
Ant vandens liūliuojantis baltai žydinčių lelijų paklotas – gandrų nuopelnas. Šeimininkė mano, kad vandens augalų sėkleles gandrai atnešė snapuose ir, varliaudami tvenkinyje, jas išplatino.
Ilgiau pastovėjus išgirsti ne tik garsų varlių chorą, bet pamatai pūkštelint ir žuvį.
„Žaliosios varlės gyvena tik švariame vandenyje, tad galime drąsiai maudytis“, – sako J. Paukštienė.
Paukščiai tvenkinį įžuvino patys. Prileido karosų, karpių, lynų ir amūrų. Užsinorėję bet kada gali savos žuvies pasigauti.
Katinas kas rytą reikalauja savo porcijos
Tvenkinio pakrantėje stovi geležimi kaustyta senoviška skrynia. Ją irgi parsivežė iš vienkiemio.
Ant skrynios viršaus padėta meškerė.
„Negali meškerės toli padėti, kiekvieną rytą tenka žuvauti, nes prisistato katinas ir prašo ėsti.
Kuris šeimos narys laisvas, tas ima meškerę ir pagauna jam kelis karosiukus. Ir šįryt Rimgaudas 3 žuveles kaitinui ištraukė“, – šypsodamasi pasakoja šeimininkė.
Keptus karosus mėgsta ir visa šeima, jie kvailos žuvys, greit kimba, jauni lynai apsižioplinę irgi kabliuką praryja. O štai karpiai atsargesni, juos šeimos vyrai tinklu išsitraukia.
Glostomi augalai geriau veša
Eidama pro piramidiškai išsidėsčiusiomis lajomis stebinančias egles J. Paukštienė jas glosto, brauko rankomis per spygliuotas šakas.
„Labai dažnai liečiu augalus, atrodo, jiems reikia dėmesio, esu įsitikinusi, kad tada jie gražiai veša“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Keletas spygliuočių yra egzotinių rūšių, bet daugiausiai tokių, kuriuos J. Paukštienė pati iškarpė.
Augant eglutėms ji lygiais tarpais nuo kamieno pašalino visas šakas, likę vainikai kasmet darėsi tankesni, eglės tapo lyg iš žaislinių formelių sunertos piramidės.
Ugninę kūginę tują J.Paukštienė pavertė žeme besiridinėjančiu žaliu kamuoliu. Iš paprastos laukinės pušies nukirpdama kai kurias šakas moteris suformavo į japonišką bonsą panašų medį.
Kai dukra laikė biologijos egzaminą, mokytoja davė užduotį: suskaičiuoti namų augalus.
Mama ir dukra suskaičiavo iki 100 ir sustojo. Augalų dar buvo likę, bet nebežinojo jų pavadinimų.
