Amerikiečiai motyvacijos mokytojai tvirtina, kad visi direktoriai, įmonininkai, tapę milijonieriais arba tiesiog klestinčiais žmonėmis, labai daug ir stropiai dirbo – daugiau ir stropiau už savo kolegas. Tarp mano kolegų taip pat buvo žmonių, kurie į darbą ateidavo pirmieji, o išeidavo paskutiniai. Be abejo, tai neliko nepastebėta darbdavių. Jie stebėjo, vertino ir pamatę, kad tai yra žmonės, kuriais galima pasikliauti, suteikė daugiau atsakomybių. Tai suveikė.
Mano kolegos, pelnę darbdavių pasitikėjimą, sukosi kaip voverės. Ir negalima pasakyti, kas juos ir mane labiau motyvavo ir skatino – pasitikėjimas jais ar galimybė realizuoti savo sugebėjimus, galimybė dirbti, matyti gerus rezultatus. Dirbdami nebe pirmoje darbovietėje, kolegos buvo įpratę prie paprasto, natūralaus dėsnio – reikia būti pasirengusiam dirbti juodą darbą, o ne laukti šviesių švenčių. Tuomet pinigai atbėga patys.
Kažką panašaus savo sėkmės formulėse buvo pasakęs rusų aktorius Rolanas Bykovas, sukūręs puikiai veikiantį verslą.
Tačiau minimoje darbovietėje sėkmės formulė neveikė.
Skirdami dideles ir sudėtingas užduotis, kurias reikėdavo atlikti „vakar“, per trumpą laiką, darbdaviai primindavo, kad dar yra ir naktys, o savaitgaliai – tai tiesiog neišsenkantys laiko rezervai bendrovės darbus nudirbti. Tai turėjo būti suprantamas kaip pašmaikštavimas, bet darbuotojams tai šypsenos nekėlė.
Darbdaviai suvokė, kad reikia veikti greitai ir generuoti bei įgyvendinti vis naujas ir naujas idėjas, nes laikas buvo itin palankus. Tam reikėjo paskatinti darbuotojus. Naudingiausiems jų buvo padidinti atlyginimai, o kadangi finansinė sėkmė priklausė nuo to, kaip greitai jie sugebės veikti ir kiek naujo pajėgs sugalvoti, darbdaviai nedviprasmiškai pažadėjo gerus priedus.
Konkrečios sumos nebuvo aptartos, bet buvo labai aiškiai pasakyta, kad ir toliau taip dirbant, geriausi darbuotojai ilgainiui išspręs daugelį savo finansinių problemų. Skambėjo viliojančiai ir labai motyvuojančiai, nes ne vienas turėjo įsigijęs butą už pinigus, paskolintus iš bankų.
Efektyvus darbas davė rezultatų – bendrovė gavo labai gerų užsakymų. Tačiau nutiko tai, ko darboholikai darbuotojai negalėjo numatyti. Žadėti priedai vis buvo atidėliojami, nes vis prireikdavo užkimšti tai vieną, tai kitą ankstesnę skolą. Dar daugiau. Labai greitai paaiškėjo, kad atlyginimų reikia eiti prašinėti – ne po sykį ir ne po du. Didesni atlyginimai liko popieriuje.
Suvokę, kad vis tiek turi ką nors mokėti, darbdaviai sugalvojo paprastą sistemą: kas mėnesį numesdavo po kelias šimtines, o likusią sumą skaičiuodavo į skolą. Netrukus ne vienam darbuotojų susikaupė dešimt tūkstančių ar net didesni neišmokėti atlyginimai.
O darbdaviai elgėsi kaip įprastai. Ir dar daugiau. Nuėjusieji prašyti atlyginimo sulaukdavo pašaipaus klausimo, ar jau tikrai „taip ir mirštantys iš bado“. Neretai viena verslo bendrasavininkių iš ryto pasitikdavo darbuotojus klausimu, kodėl šie vėluoja. Ir tik nedaugelis drįso atsikirsti, kad jie visai gali neiti į darbą, nes nesumokėti atlyginimai.
Kolegos sprendė, ką daryti. Vieni ir toliau nesiliovė prašinėti, kiti teikdavo ultimatumus, o treti ėmė vis aštriau jausti, kad trypiamas jų orumas. Kolegos, kuriems buvo svarbus jų orumas, išėjo – vieni po kelių mėnesių, kiti – po poros metų. Likusieji ir toliau prašinėja.
Vienu metu Lietuvoje itin populiarios buvo įvairios motyvuojančios knygos. Jų tiesos skambėjo labai įtikinamai ir logiškai. Atrodė, kas gali netikėti, kad norėdamas daug turėti, turi ir dirbti daug? „Būkite kantrūs ir gero būdo, klauskite, ką dar galite padaryti savo bendrovei, kokios kompetencijos dar galite siekti, kad būtumėte efektyvus“, - tikino sėkmės mokytojai ir jų knygos.
Pagaliau, net pas mus sakoma: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Sėji, sėji, sėji, sėji, o pjauna, žiūrėk, kitas. Už savo darbą negauni atlyginimo, o apie tai pasiteiravęs darbdavio sužinai, kad iki šiol ir taip gerą gavai, tad nėra ko „akių draskyti“. Ką veikti su mokymu – būk kantrus ir gero būdo?
Atrodo, kad nemažoje Lietuvos įmonių dalyje civilizuoti darbuotojų ir darbdavių santykiai neveikia. O profsąjungos, panašu, bedantės arba lesančios iš verslo delno.
Ir vis tik manau, kad vertingiausia dirbti su niekšais, nes sužinai, kiek iš tiesų vertini ir gerbi save. Sužinai, kiek tau vertas tavo paties orumas.
Ir dar. Netikiu, kad čia save atpažins nors vienas darbdavys – negali būti, kad pripažinsite esantys niekšai, net vos vos.
