Kaip atrodo padavėjos darbas sezono metu užgultame Lietuvos kurorte? Tai nusprendė išsiaiškinti portalo lrytas.lt žurnalistė, keturioms dienoms įsidarbinusi vienoje iš didžiausių Palangos kavinių.
Sutartą savaitę atvykus į Basanavičiaus gatvės pradžioje esančią kavinę, buvo pasakyta, kad dirbti pradėsiu jau kitą dieną. Mano darbo sutartyje nurodyta, kad aš dirbsiu nepilną darbo laiką – pusę etato. Tačiau darbo diena trunka devynias valandas – nuo 10 ryto iki 7 vakaro. Kartais užtrukdavo ir ilgiau. Nurodytas valandos užmokestis – šeši litai ir šeši centai.
Pagal sutartį, per savaitę galiu dirbti ne daugiau dvidešimties valandų. Grafike buvo numatyta, kad dirbsiu iš viso devynias dienas – nuo šeštadienio iki sekmadienio be laisvadienių – po devynias valandas. Reiškia, buvo planuota, kad dirbsiu net 81 valandą – keturiskart daugiau nei leidžia įstatymas.
Vien per keturias dienas, apsikrovusi padėklais ir alaus bokalais, bėgiojau 36 valandas be jokio poilsio. Ir ką? Ir nieko. Nenori būti išmestas – dirbi tiek, kiek reikia, ir dar daugiau. Darbo užmokestis buvo mažesnis nei šeši litai. Apskaičiuoti nesunku – už keturias dirbtas dienas turėjau gauti daugiau nei 218 litų, o sumokėjo 147 litus. Valandos atlygis šiuo atveju – kiek daugiau nei keturi litai.
Strategija – darbuotojų įbauginimas
Pirmoji darbo diena prasidėjo nuo įspėjimų. Pirmasis – padavėjai nepietauja. Jeigu užtiks valgant darbo metu ir be leidimo – 10 litų bauda. Be leidimo negalima išeiti parūkyti, jeigu tinginiausi, stoviniuosi netoli kavinės įėjimo ar iš plovyklos išeisi tuščiomis, vėlgi teks kratyti kišenes. Naudotis mobiliuoju telefonu griežtai draudžiama.
Visa padavėjo darbo esmė – išmokti meniu ir sugebėti klientui pasiūlyti jo norus atitinkantį patiekalą. Pavyzdžiui, žmogus nemėgsta grybų ir maltos mėsos – tuomet turi mintinai berti patiekalų pavadinimus, kurie yra be šių produktų.
Meniu mokėjimas mintinai yra elementarus. Tačiau kai jį sudaro daugiau nei keturi šimtai gėrimų ir patiekalų – tai tampa keblu. Administratorė iš karto įspėja – po vienos darbo savaitės lauks virtuvės patikra. Bus rodomos patiekalų ir gėrimų nuotraukos, o padavėja turės pasakyti pavadinimus ir jų sudėtis. Suklysti negalima.
O neišlaikius egzamino – gresia sankcijos. Viena klaida – lygiai keturios valandos grindų šveitimo, langų plovimo ar įrankių blizginimo.
„Iššveisite man viską. Kol išmoksite“, – sako viršininkė. Pirmąją ir antrąją dieną ji netikėtai tikrina ir klausia, kokios picos yra be maltos mėsos. Pasakau bet kokias šovusias į galvą. Ji linkteli.
Juokinga, bet pati viršininkė nežino jų sudėčių – kelias tikrai pasakiau teisingai, o dėl likusių net neabejoju, kad apsirikau.
Kitas svarbus įspėjimas – iš virtuvės atsiimant savo užsakymus, jų nesupainioti. Jeigu supainiosi, kavinės administratorė sako tiesiai šviesiai – paėmus ne tą picą ir ją nunešus klientui, tikrai „gausiu straipsnį“. Už vagystę. Ir žinoma, skrisiu iš darbo vietos. Pareiškia tai visai rimtai ir priduria, kad kitaip sutramdyti durniuojančių ir nuostolius darančių darbuotojų neįmanoma.
Pamąstau apie absurdiškos vagystės galimybę. Nieko nesakau, bet suprantu, kad tai tik tuščias grasinimas, nes žiopla klaida – nėra nusikaltimus. O už melagingą pareiškimą policijai, dėl nebūto nusikaltimo, administratorė pati gautų baudą. Ir nereikia čia gąsdinti.
Tačiau tokie žodžiai veikia. Vėliau kita nauja padavėja užsimena apie baimę būti apkaltintai vagyste.
Pirmąją dieną užsakymų dar nepriimu. Mane apmoko patyręs padavėjas – aiškina, kaip elgtis su kompiuteriu, kaip užsakyti gėrimus iš baro ar ištaisyti užsakymų klaidas.
Naujokai yra puikūs pagalbininkai, ir mano protingasis padavėjas tai puikiai suvokia. Todėl aš pirmą darbo dieną klientams nunešu stalo įrankius, nurenku nešvarias lėkštes, plovykloje blizginu šakutes, valau barą ir šluoju grindis, rūšiuoju alaus butelius, kratau šiukšlines ar tempiu sunkiausius šiukšlių maišus į konteinerį. Ir taip – devynias valandas be sustojimo. Visas šias pareigas turi atlikti padavėjas. Neatliksi – iš kišenės teks traukti dešimtines.
Pietūs – plovykloje
„Jeigu dar kartą pamatysiu valgant – gausit baudas“, – man paskubomis žiaumojant picos gabalą per petį taukšteli administratorė. Atsikandau tik kąsnį, o jis jau stringa – dirbant padavėja pietauti negalima. Pailsėti ar atsisėsti – taip pat, o nusižengus, laukia bauda. Kulniavus devynias valandas su pilnomis ar jau ištuštintomis lėkštėmis, atsipūsti norisi.
Tačiau pavalgyti ir atsigerti galima dviejose vietose. Viena jų, kur mane ir užtiko, – plovykla. Visos tuščios arba apytuštės lėkštės nešamos į šią vietą. Jeigu lėkštėje likęs padorus gabalas picos – gali būti užtikrintas – šiandien alkanam būti neteks.
Tas pats ir su užkandomis prie alaus – kepta duona, nesuvalgytais sūrio ir kumpio griežinėliais – visas nuograužas baigia valgyti alkani padavėjai.
Norisi atsigerti? Prašom – plovykloje ant vienos lentynos statomi stalo vandens ąsočiai, kuriuos reikia tik papildyti vandeniu. Iš naujo paruošti gėrimą užtrunka pernelyg ilgai, todėl vienas ąsotis neišplautas apkeliauja ne tik keletą staliukų, bet tiesiai iš jo gurkšnoja ir į plovyklą atskubėję padavėjai.
Nešvaru? Kam tai rūpi? Svarbu dirbti greitai, nedaryti klaidų ir nesiskųsti.
Kita vieta trumpai užkąsti – virtuvė. Prieš nešant klientui užsakytą patiekalą dažna padavėja krimsteli paruoštų bulvių ar keptos duonos. Per keturias dienas tikrai pastebėjau, kad kelios padavėjos nuolatos prieš nunešdamos patiekalus čiupteli maisto gabalėlius. Tai irgi visiems priimtina.
Naujokams – blogiausi staliukai
Kitą dieną į darbą ateinu truputį anksčiau – be stalų valymo, turėčiau aptarnauti ir klientus. Gaunu keletą vidinės salės staliukų. Ten dirbti slogu, tvyro amžina prieblanda. Apsiniaukia ir įėję klientai, tačiau jie neturi kito pasirinkimo – norint gauti pigius pietus, kurie nekainuoja nė dešimties litų, reikia sėdėti viduje.
Bet greitai jų veidai papilkėja dar labiau – pigieji pietūs nėra skanūs. Ryžiai – patikrinta plovykloje – beskoniai. Savaime aišku, kad viduje pietavę ir taupyti norintys žmonės nepalieka daug arbatpinigių. Apyvarta yra prasta – pirmą dieną aptarnaudama klientus turiu surinkusi tik 450 litų.
Be to, iš klientų gavau 7 litus arbatpinigių, tačiau juos greitai tenka paaukoti. Virtuvė nedavė mano užsakytos vištienos, todėl jos nenunešiau klientams. Mažiausiai pusvalandį laukę, jie nusprendė išeiti, o už negautą vištieną teko sumokėti man.
Savų pinigų krapštymas mane pamoko – nesulaukdama ir užsakyto plovo, rėkdama kreipiuosi į virtuvę. Jeigu nešauksi ir nesikeiksi, virtuvės vaikinas tavęs nesupras. Atgal jis man atkerta, kad visus prakeiktus užsakymus jau išsiuntė. Aš nepasiduodu – staugiu, kad atiduotų plovą.
Visus keiksmažodžius girdi ir klientai, bet kitaip jų patiekalo neįmanoma išmušti. Dar trumpai pasiginčijus, virtuvės vyrukas tikrina užsakymų lapelius ir pastebi savo neapsižiūrėjimą. Plovą nunešu jau po dviejų minučių.
Darbo dienos pabaiga – visuomet tokia pati. Reikia sutvarkyti darbo vietą ir atsiskaityti su baru. Tuomet tikrinama grynųjų ir negrynųjų pinigų apyvarta, padavėjas turi atiduoti pinigus ir pasirašytus kvitus. Jeigu yra pinigų trūkumas, reikia jį padengti.
Mano devyni litai – dar menkniekis. Kitos padavėjos pasakoja mokėjusios dar ne tiek – kartais ir po kelis šimtus litų.
Į Basanavičiaus gatvės kavinę užeina atitinkamas vasarotojų tipas. Nebrangių pietų ir pigaus alaus priplempę piliečiai dažnai išeina nesumokėję. Atsakomybė kliūva padavėjai – savo klientus reikia ne tik aptarnauti, bet ir stebėti, kad jie nepabėgtų.
Apie reiklius klientus, būdus apgauti ir kruvinas kojas – kitoje rašinio dalyje.
