Man priėjus, moteriškė cakteli liežuviu: „Sąskaitą.“ Nešu. Už atneštą pyragą ji nemokėsianti. Už virtuvės klaidas neketinu mokėti ir aš – administratorė jį ištrina iš kompiuterio. Ši moteris – viena iš tų, kurių daugiau nebenori matyti.
Ką reiškia darbas vasaros kurorte? Vienoje iš Palangos kavinių įsidarbinusi lrytas.lt žurnalistė tęsia pasakojimą apie padavėjos darbo ypatumus. Pirmąją dalį galite paskaityti čia.
Arbatpinigiai – 70 litų
Galima išskirti kelis vasarotojų tipus. Vieni, kaip jau minėta aršioji moteris – nelinkę sutarti su padavėjais. Aš suprantu, kodėl ji pyksta, nesu nenuovoka – ant manęs nereikia rėkti ir plūstis. Kaip ir ant kavinės administratorės. Juk klientė net neįsivaizduoja, kad padavėja turi ne tik aptarnauti klientus ar užgesinti degančią šiukšliadėžę.
Nukurnėjusi išsiaiškinti dėl kietų cepelinų gavau nurodymą ieškoti direktorės – jos patiekalas šąla, todėl aš turiu mesti visus darbus ir per visą pastatą ieškoti, kur ji yra. Lauke tuo metu brendo cepelinų skandalas, o aš plaukiojau ieškodama direktorės, kurios taip ir neradau.
Kiti klientai malonesni. Akivaizdu, kad jie supranta padavėjų darbą. Užtenka vien apsižvalgyti – pietaujančių daugybė, nešvarių lėkščių – kalnai, padavėjai laksto kone griūdami.
Aš elgiuosi ne kaip tipiška padavėja. Jeigu žmogus prašo dienos pietų ir klausia, ką aš apie juos manau, tiesiai šviesiai atsakau, kad jie nėra labai skanūs. Tuomet jie užsisako brangesnius patiekalus arba iš vis nieko. Bet visada išeina su šypsena.
Per dvi dienas sąžiningas bendravimas su klientais uždirbo man 140 litų arbatpinigių. Oficialus mano keturių dienų atlygis, galima sakyti, buvo toks pat, didesnis tik septyniais litais.
Prie sąžiningo aptarnavimo galiu pridėti stalo įrankių ir stiklinių valymą. Pirmas padavėjos rūpestis – greitai paduoti šakutes ir peilius. Greitis ribotas, nes šakutės nešvarios.
Priskretusius nešvarumus, prieš nunešdama įrankius, esu priversta krapštyti nagu – taip trūksta stalo įrankių. Ką tik iš plovyklos išimtus įrankius valyti dar nemaloniau. Jie dezinfekuojami alkoholiu, o prikibusios maisto liekanos tiesiog nuvalomos, nes jos nenusiplauna.
Darbo krūvis kojoms – per didelis
Ketvirtos dienos vakarą sėdžiu ir trinu skaudančias pėdas. Jos ne šiaip skauda – keturias dienas batuose šutusios pėdos yra ištinusios ir žaizdotos. Pūslių jau seniai nebėra, vietoje jų – vienuolika atsivėrusių žaizdų, kurios vis trinasi į batų vidų. Vasarinių basučių negaliu apsiauti – avėti galima tik uždarus batelius.
Kojas ilsinu koridoriuje šalia plovyklos. Čia rūkantys barmenai įspėja – jeigu mane pamatys, gausiu baudą. Atsakau, kad man jau nebesvarbu – galiu sumokėti visas baudas. Man rūpi tik viena – kaip susikaupti ir nueiti iki laukiančio kliento. Kojas taip nežmoniškai skauda, kad iš pykčio ir absurdo ne kartą tenka šluostytis ašaras. Svajoju apie laisvą dieną ar pusdienį, tačiau kitos padavėjos siūlo neprašyti laisvadienio. Juk aš – naujokė.
Iki klientų nueinu lėtai šlubuodama – kitaip nebesugebu – ir maloniai pranešu, kad šįvakar būsiu nevikri. Žmonėms nusistebėjus, paaiškinu, kad vos paeinu – o kam meluoti? Klientai pasirodo draugiški, ir man atnešus valgius sutinka, kad iš karto atneščiau sąskaitą. Sumokėję, jie palieka 11 litų arbatpinigių. Greičiausiai pleistrams.
Apgavystės – naktį
Nelemčiausias metas dirbti padavėja – naktis. Mano kavinės darbo laikas – labai ilgas, todėl vakarinė pamaina dirba iki išnaktų. O tuomet prasideda linksmybės – girti klientai pradeda siautėti, kabinėtis prie jaunų padavėjų arba deda į kojas nesusimokėję.
Tačiau naktinio darbo man neduoda – turiu per mažai patirties. Be to, atrodau per rimta ir griežta, todėl „niekas iš manęs nenorėtų užsakyti stipriųjų gėrimų“. O klientų troškulys labai svarbus – padavėja turi būti draugiška ir maloniai pasiūlyti išgerti dar vieną bokalą, o geriausia butelį. Į kuodą susukti plaukai ir akiniai tokioms vilionėms atrodo per rimti.
Kavinės viduje – amžina prieblanda. Naktį mirguliuojančios šviesos padeda vienam pokštui, apie kurį man papasakojo kitos padavėjos. Atnešus sąskaitą, galima prie jos prirašyti dar keletą skaičių: „Vis tiek jie girti ir per tamsą nieko nemato. O tau – šimtas į kišenę.“ Jeigu klientas susivokęs pradeda siusti – moji apsaugai ir jie prablaivėjusį klientą išmeta lauk.
Klientai padavėją gali ir „nusipirkti“. Užsimanius tam tikros merginos kompanijos, galima sutarti kainą – tarkime, 300 litų. Tuomet ji visą vakarą sėdi kartu su klientais, palaiko jiems draugiją ir, žinoma, verčia juos užsakyti kuo daugiau gėrimų ir maisto.
Gerti alkoholį padavėjai draudžiama. Galima tik skatinti ir apsimesti geriančiai kartu – pavyzdžiui, išgėrus degtinės ją išspjauti į stiklinę su sultimis. Prie kompanijos prisijungusią merginą stebi apsauga – jeigu kiltų nesklandumų ar klientai pradėtų kabinėtis. To irgi negali būti.
Būti padavėja „per protinga“
Administratorės, išskyrus vieną, visos plėšrios ir nemandagios. Kai jos bendrauja su padavėjais, apima toks jausmas, kad jos kalba su aplinkoje nesigaudančiais kvailiais.
Barmenai – irgi atskira kasta. Aukštesnė. Vienas jų savo pareigas taip vertina, kad su manimi kalba „tik darbo reikalais“. Atbėgusi išsikeisti stambių kupiūrų, gaunu atsakymą, kad jis neturi smulkių banknotų. Kai pasakau, kad to reikia kitam barmenui, nutaisęs rūgščią miną jis pradeda traukti litus. Toks primityvus valdžios demonstravimas mane glumina.
Ketvirtąją darbo dieną nutiko keletas dalykų. Man baisiai nutrynė kojas ir aš nebegalėjau paeiti. Mane atpažino kaip žurnalistę. Ir atleido iš darbo. Oficiali priežastis – esu per protinga dirbti padavėja.
Administratorė tiesiai šviesiai paaiškino, kad ant manęs rėkti ir visur siuntinėti jai yra nemalonu. Nes mano savybės yra „aukštesnės“ nei padavėjos ir aš „per protinga“. Galėčiau būti administratore, tačiau man tai nėra pagyrimas.
Atleidimo motyvas manęs visiškai neįtikino. Beje, darbo sutartyje buvo pažymėta, kad dirbsiu mažiausiai dar penkias dienas. Beje, dirbau tikrai produktyviai: pirmąją dieną mano apyvarta buvo 450 litų, antrąją – 1,5 tūkst., o trečiąją – 800 litų. Atsižvelgiant į staliukų paskirstymą ir kitų padavėjų rezultatus, mano rezultatas buvo geresnis nei vidutinis.
O atpažino mane geras kavinės savininko bičiulis. Jam garsiai užklausus, kodėl pakeičiau profesiją, nerišliai tarstelėjau, kad visiems reikia užsidirbti. Vakare administratorei pareiškus, kad ryte man nereikia pasirodyti darbe, supratau, kad netikėtai užklupta nesugebėjau išsisukti.
Nors ir dirbti ilgiau fiziškai jau nebegalėjau. Kojų žaizdos smarkiai kaito, pakilo temperatūra – įsimetė infekcija. Prieš atleidimą apie tai pasiguodžiau vienai iš padavėjų. Buvau tikrai susirūpinusi, kad po kelių dienų netektų važiuoti į ligoninę dėl užkrėtimo.
Pirmi jos žodžiai buvo tokie: „Tik negalėtum sakyti, kad darbo metu.“
