Prieš savaitę G. Oniščenka tvojo ukrainiečiams: šios šalies konditerijos milžinui „Roshen” buvo uždrausta tiekti produkciją į Rusiją. „Ukrainietiškų saldainių kokybė neatitinka nustatytų reikalavimų”, – paskelbė „Rospotrebnadzor” vadovas.
Dar anksčiau jis uždraudė įvežti Donecko duonos ir konditerijos kombinato kepamus riestainius. Apie 40 procentų savo gaminių į Rusiją tiekusios įmonės vadovas dievagojosi, kad dėl jų kokybės negali būti jokių abejonių. Tačiau veltui.
Maža to, G. Oniščenka paskelbė, kad jo tarnyba imsis tikrinti visus ukrainietiškus sausainius ir saldainius.
Kremliaus sanitaras arogantiškai pareiškė, kad jo priimti sprendimai neturi nieko bendra su Rusijos ir Ukrainos santykiais: „Kad ir ką jie rėktų, kad ir kokių politinių poteksčių ieškotų, jų tikrai neras.”
Prezidentų derybos nepavyko
Tačiau ar tikrai toks elgesys – vien mėginimas apsaugoti Rusijos pirkėjus nuo prastų gaminių?
Daugeliui aišku, kad tikrai ne. Juk ne veltui G.Oniščenkos sprendimai paskelbti praėjus vos porai dienų po Rusijos prezidento Vladimiro Putino viešnagės Ukrainoje ir susitikimo su šios šalies vadovu Viktoru Janukovyčiumi.
Ką kalbėjo tarpusavyje šie du vyrai, niekas oficialiai neskelbia. Tačiau visiems žinoma, kad Rusija nori priversti Ukrainą įstoti į muitų sąjungą ir pamiršti svajones apie suartėjimą su ES.
Prezidentų pokalbis truko vos 15 minučių ir akivaizdžiai buvo nesėkmingas. Ne veltui po to V. Putinas nuvyko tiesiai į V. Janukovyčiui oponuojančios visuomeninės organizacijos „Ukrainos pasirinkimas” renginį.
Ten Rusijos vadovas aiškino, ką praranda Ukraina, atmesdama Kremliaus pasiūlymus.
„Per pirmąjį ketvirtį mūsų šalių tarpusavio prekybos apimtis sumenko 17 procentų.
Tarp muitų sąjungos valstybių užpernai ji padidėjo 34 proc., pernai – 11 proc., netgi šiemet, nepaisant pasaulinės ekonomikos nuosmukio, išaugo 2–3 proc.”, – vardijo privalumus V. Putinas.
O jau kitą dieną tapo aišku, kad prekyba tarp Rusijos ir Ukrainos dar labiau susitrauks, mat tuomet G. Oniščenka paskelbė nuosprendį „Roshen”.
Suerzino moldavų planai
Atvejų, kai politinius nesutarimus lydi sanitarijos tarnybos priekabės, – nors vežimu vežk.
2006-aisiais, kai naujoji Moldovos valdžia nusprendė atsukti nugarą Rytams, o veidą – Europos link, G. Oniščenka staiga aptiko, kad pusė į Rusiją patenkančio moldaviško vyno – klastotės.
„Mes turime ekspertų išvadas, kad jų vyndariai pagamina 23 milijonus dekalitrų per metus, tačiau Rusijai tiekiama iki 45 milijonų dekalitrų vyno. Ar suprantate, kad tai – birzgalas?” – tuomet aiškino „Rospotrebnadzor” vadovas.
Sankcijų nereikėjo laukti: ties pasieniu Moldovos vynui ir konjakui buvo pastatytos užkardos.
Tačiau du trečdaliai tos šalies vyno pramonės priklausė Rusijos verslininkams, todėl jie palyginti greitai sugebėjo pakeisti G. Oniščenkos nuomonę.
Jau 2007 metais Moldovos vynas vėl pajudėjo į Rusiją, o pernai jo eksportas pasiekė ankstesnį lygį.
Nors moldavai vynuogynų neišplėtė ir derlius nepadvigubėjo, kliūčių tiekti vyną nebeliko.
Staiga surado klastočių
Kur kas prasčiau buvo gruzinams. Gruzijos vadovo Michailo Saakašvilio Kremlius nemėgsta jau seniai, todėl G. Oniščenka dar prieš daugelį metų išbrokavo ne tik gruzinų vyną, bet ir vaisius bei mineralinį vandenį „Boržomi”.
„Gruzinai nebeturi stabdžių: suklastoto vyno pas juos tiek, kad galima paskęsti.
Į šį verslą ateina pinigingi žmonės, užkala dar daugiau pinigų ir išnyksta. O tikrieji Moldovos ir Gruzijos vyndariai kenčia”, – tuomet aiškino G. Oniščenka.
Reikia pripažinti, kad jis buvo iš dalies teisus. Net Tbilisis pripažino, kad klastočių pernelyg daug, todėl įmonių savininkams pradėtos kelti baudžiamosios bylos. Tai padėjo – Gruzijos vyno kokybė staigiai pagerėjo.
Nepaisant to, rusai ir toliau jo neįsileido.
Kliūtys pašalintos tik pastaruoju metu, kai M. Saakašvilis prarado daug valdžios svertų, o Gruzijos ministru pirmininku tapo Maskvai daug mielesnis Bidzina Ivanišvilis.
Laimėjo parankus žmogus
Būtent po B.Ivanišvilio laimėtų rinkimų G. Oniščenka nurodė savo inspektoriams vykti į Gruziją ir patikrinti tenykščius gamintojus. Patikrino: vyno ir brendžio kokybė pasirodė esanti kuo puikiausia.
Tačiau šios Kaukazo valstybės vyndariams tai menka paguoda. Mat per keletą metų jie neteko turėtų gana stiprių pozicijų Rusijos rinkoje, o joms atsikovoti prireiks kelis kartus daugiau laiko.
Ši istorija akivaizdžiai parodė, kad Kremliaus sanitaro valdžia gali būti stipresnė už premjerų ar prezidentų.
Ne veltui rangų lentelėje ties G. Oniščenkos pavarde puikuojasi įrašas – „tikrasis I klasės Rusijos Federacijos valstybės tarėjas”. Kariuomenėje tai prilygtų armijos generolo antpečiams.
Užsakovai – ir verslininkai
Beje, pačioje Rusijoje „Rospotrebnadzor” jau seniai pravardžiuojamas „Sanspecnaz”. Lietuviškai būtų ypatingosios paskirties sanitarinis būrys.
Ši tarnyba šoka anaiptol ne vien pagal politikų dūdelę – neretai G.Oniščenka tampa savo šalies verslininkų gynėju.
Antai 2009 metų birželį jis netikėtai uždraudė įvežti iš pradžių 500, o vėliau dar 800 pavadinimų pieno gaminių iš „broliškos” Baltarusijos. Oficiali versija – neva baltarusiai laiku nesutvarkė dokumentų Rusijoje pasikeitus reikalavimams.
Tačiau iškart buvo iškapstyta tikroji priežastis: pasirodo, to norėjo Rusijos pieno gamintojai, nesugebėję atsilaikyti prieš pigesnę produkciją iš kaimyninės valstybės.
Rusų pramonininkai tuomet tvirtino, kad baltarusiai viršija jiems skiriamas kvotas. Minskas užuominą greitai suprato ir ėmėsi veiksmų.
Tad ne veltui po kelių dienų G.Oniščenka atšaukė „pieno karą” ir paskelbė, kad abiem pusėms pavyko surasti tinkamą sprendimą.
Kliuvo ir lietuviams
2008 metų vasarą Maskva laikinai uždraudė įvežti „Rokiškio sūrio” sūrius. Dar po metų – „Žemaitijos pieno”, „Pieno žvaigždžių” ir „Rokiškio pieno” gaminius. Neva juose buvo rasta antibiotiko tetraciklino.
Gal jo ten ir buvo, o gal ir ne. Ne veltui tuomet Maskvoje sklandė gandai, kad draudimas buvo įvestas Lietuvoje ir vėl užvirus kalboms apie galimybę pareikalauti iš Rusijos atlyginti žalą, kurią šalis patyrė okupuota Sovietų Sąjungos.
Suprantama, kad Kremliui tai negalėjo patikti.
Jei reikia, kuoką visuomet suranda
Reikia pripažinti, kad „Rospotrebnadzor” niekuomet neskelbia sankcijų nei iš šio, nei iš to. Kaskart ši tarnyba sugeba rasti bent menkiausių pažeidimų, kad ir mikroskopinių kokios nors netinkamos medžiagos dalelių viename ar kitame gaminyje.
Kitais atvejais į tokius pažeidimus galima paprasčiausiai numoti ranka arba tiesiog draugiškai pasiūlyti ištaisyti klaidas.
Tačiau jei būna bent menkiausių politinių užuominų, G.Oniščenkos elgesys būna paprastas: draugams viskas leidžiama, o priešai turi elgtis pagal įstatymą.
