Tiems, kurie susižavės ir galbūt net užsidegs natūralaus baseino idėja, iš anksto tenka pasakyti, kad tai nėra pigus malonumas. Investicijos nemenkos, tačiau ilgametės ir atsiperkančios, ypač pastaruoju metu, kai mokame milžiniškas sumas už nedidelį ruoželį prie ežero, o paskui kenčiame nuo triukšmo, atsitiktinių kompanijų, nemielų užklydėlių ir renkame jų paliktas šiukšles. Alternatyva – natūralus, absoliučiai švarus vandens telkinys, neapdorotas cheminių preparatų ar UV spindulių, sveika, neperštinti, nepleiskanojanti, neišsausėjusi oda po maudynių, atvirkščiai – švelni, šilkinė, kokia ji būna išlipus iš švaraus ežero. Žiemą toks baseinas, kurio vandens nereikia išleisti, gali būti puiki čiuožykla vaikams.
Svarbiausia, kad visą tvarką baseine įveda pati gamta: augalai, augantys jame, iš vandens surenka nitratus, fosfatus, kitas chemines medžiagas, teršiančias vandenį, bet reikalingas augimui. Taip baseine sukuriamas natūralus regeneracijos ciklas, koks ir vyksta, pavyzdžiui, ežeruose. Išlaikant natūralią biologinę pusiausvyrą, vanduo išlieka skaidrus ir švarus.
Idėja iš Austrijos G. Jablonskienė pasakoja, kad natūralaus baseino koncepcija gimė Austrijoje prieš trisdešimtį metų, o jos autorius yra ekologas Pieteris Pitrichas. Pati dizainerė šia idėja susidomėjo, galima sakyti, atsitiktinai.
„Prieš keletą metų pirkau profesinės literatūros viename Briuselio knygyne ir nusipirkau knygą, kuri suintrigavo gražiomis nuotraukomis su įdomiais vandens landšafto sprendiniais. Kai, grįžusi namo, atsiverčiau ir pradėjau ją studijuoti atidžiau, atradau neįtikėtinai įdomių dalykų – natūralaus, savaime išsivalančio baseino aprašymą ir patarimus, kaip jį įsirengti.“ Susižavėjusi šia koncepcija, dizainerė ja pasidalijo su vienu savo klientu, neabejingu ekologijai. Šį tokia idėja iš karto sudomino. Žodis po žodžio, ir buvo prieita prie bendros nuomonės, kad galbūt reikėtų ištyrinėti rinką ir pabadyti tokį baseiną įrengti kliento sodyboje, esančioje netoli Vilniaus. Netrukus G. Jablonskienė išvyko į Prancūziją, paskui į Didžiąją Britaniją plačiau pasidomėti naujove, pasisemti patirties. Aplankė keletą kompanijų, kurios stato tokius baseinus, tik naudodamos šiek tiek skirtingas technologijas, pabendravo su kraštovaizdžio specialistais ir galiausiai apsistojo prie tos pačios Pieterio Pitricho sistemos ir technologijų. Pasak dizainerės, jos yra vienos brangesnių, bet pirmosios Europoje ir turinčios didžiausią paklausą. Pasirašė sutartį su viena garsiausių D. Britanijoje tokių baseinų statybos firmų ir kartu su jos atstovu pradėjo projektuoti baseiną savo kliento sodybai.
Natūralus baseinas buvo suprojektuotas buvusio ežero vietoje, prieš tai apylinkę ištyrus radiosteziškai. Dizainerės manymu, tai buvo padaryta ne šiaip sau. Vanduo turi atmintį, jo molekulės transformuojasi ir įsimena informaciją. Jeigu baseinas bus pastatytas netinkamoje vietoje, vanduo, įsikrovęs blogos energijos, užuot teikęs žmogui poilsį, trauks iš jo jėgas.
Matyt, didžiausias šio nuostabaus vandens telkinio trūkumas – didelė jo kaina.
Baseino veikimo principas
Natūralų baseiną paprastai sudaro dvi zonos – maudymosi ir augalų. Augalai, kaip jau minėta, čia atlieka didžiulio vandens filtro vaidmenį. Vanduo tarp šių dviejų zonų juda uždaru ratu. Kad taip būtų, naudojami siurbliai, įmontuoti techninėje patalpoje šalia baseino. Vanduo, siurbiamas iš dugno, iš pačios giliausios baseino vietos, patenka į augalų filtravimo zoną, kurioje išvalomas, ir vėl keliauja į plaukimo zoną. Vandens paviršių išvalo skimeriai, įmontuoti taip, kad nekristų į akis.
Augalai, kuriais apsodinti baseino krantai, ne tik dalyvauja biologinės pusiausvyros procese, bet ir puošia vandens telkinį. Baseino dugną dengia akmenėliai. Kadangi šioje zonoje negilu, vanduo greičiau sušyla, o kartu padidina bendrą baseino vandens temperatūrą maždaug 5–6 °C. Ne mažiau svarbūs ir povandeniniai augalai, nes jie gamina deguonį. Dėl augalų baseine savaime atsiranda vandens gyvūnijos.
Štai kad ir minėtame trečius metus veikiančiame baseine jau įsiveisė tritonai. O tai – geriausias įrodymas, kad vanduo baseine yra labai švarus. Beje, žuvų šiame baseine buvo nutarta atsisakyti dėl jų fekalijų, kurios paprastai išbalansuoja nitratų santykį ir taip sudaro galimybę veistis dumbliams.
Nesudėtinga priežiūra
Natūralaus baseino priežiūra nėra sudėtinga. Jei šalia nėra kokių nors lapuočių medžių, metančių lapus tiesiai į vandenį, paprastai užtenka specialia įranga pavalyti dugną kartą per mėnesį. Du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – baseiną valyti privaloma. Pavasarį, prieš įjungiant siurblius, reikia nušveisti ir nuvalyti baseino sieneles ir dugno nuosėdas, o rudenį būtina nukarpyti nudžiuvusius augalus, surinkti lapus, išvalyti baseiną ir išjungti žiemai.
Jei vasara sausoka, vanduo vis pasipildo iš gręžinio. Jei lietinga ir baseine susidaro vandens perteklius, tuomet speciali sistema nuleidžia perteklinį vandenį, kad jis nebėgtų per baseino kraštus. Taigi vandens keisti nereikia, chemikalų taip pat nereikia pirkti. Nors natūralaus baseino statyba brangesnė nei cheminio, bet eksploatuojant visa tai išsilygina.
Pridėkime dar natūralių pojūčių teikiamus malonumus – estetinį vaizdą vandens telkinio vietoje, palyginkime šiltnamio efektą ir dažnai net šiltnamio išvaizdą turinčio nenatūralaus mėlyno kupolo, lyg svetimkūnis stūksančio sodyboje. Ką jau kalbėti apie pačios sodybos atmosferą. G. Jablonskienė sako, kad atsiradus natūraliam telkiniui, atmosfera labai keičiasi. Natūralus vanduo pritraukia įvairių paukščių – jie suskrenda, maudosi pakrantėje.
Jokių apribojimų
Šios sodybos baseinas primena nedidelį ežerą, kuriame taip norisi išsimaudyti karštą vasaros dieną. Jo pakrantės suformuotos taip, kad būtų patogu maudytis ir vaikams. Toje vietoje gylis siekia maždaug iki nedidelio vaiko juosmens. Vandenyje yra ir laiptai, kurie gana platūs ir yra tokiame gylyje, kad augdami vaikai palengvėle galėtų pratintis plaukti ar nardyti pagal savo ūgį. Tačiau dizainerė aiškina, kad natūralaus baseino stilius gali būti ir visai kitoks. Jokių ypatingų apribojimų čia nėra.
Baseinas, įrengtas modernioje miesto sodyboje, gali būti šiuolaikinio, net modernaus dizaino arba visiškai griežtų formų. Netgi įprastą seną baseiną galima paversti natūraliu. Tai nesunku, ir taip daroma visame pasaulyje. Tuomet tenka tik pakoreguoti visą technologinę įrangą, galbūt ir dizainą, plėvelę. Natūralūs baseinai nedaromi su ryškia žydra plėvele. Jiems naudojama plėvelė paprastai yra juodos arba žalios spalvos.
Derino ir augalus
Kraštovaizdžio dizainerė G. Jablonskienė visuose savo projektuose augalus stengiasi parinkti kuo artimesnius natūraliai aplinkai. Taip buvo ir šiuo atveju, nes ir sodybos šeimininkai šito pageidavo. Užtat sodyboje nėra jokių egzotiškų augalų.
Augalai baseinui parinkti pagal lietuvišką klimatą. Čia plauko didelės baltos, švelniai rožinės vandens lelijos. Visus kitus augalus pati dizainerė surinko, suvežė iš aplinkinių vandens telkinių. Ajerai, viksvos, geltonasis vilkdalgis, paprastoji raudoklė, papliauška – jie puikiai prigijo ir gražiai dera sodyboje.
„Stengėmės kurti natūralų visos sodybos kraštovaizdį. Tolumoje, už baseino, suformavome nemažą pievą iš laukinių augalų – nendrių, smilgų, smėlinių lendrūnų, rykštenių, kraujažolių ir netgi varnalėšų. O visoje aplinkoje – jokių įžūlių kontrastų, jokių raudonų, jokių ryškių spalvų", - sakė Gintarė.
Daugiau apie namus, jų statybas, įrengimą ir aplinką skaitykite www.supernamai.lt
