Sudomino molbertas
„Pasienyje? Viskas gerai, bet šiek tiek pasinervinau“, - sakė dailininkas baltarusis Aleksandras Griškievičius, liepą dalyvavęs plenere „Dubysa 2013“, iš Minsko į Vilnių atvažiavo traukiniu. O po to jau, įsėdęs į bičiulio automobilį, pasiekė Kauno rajone, Padubysio kaime esančią Zalensų sodybą.
Namo jis iškeliavo Lietuvoje praleidęs dvi savaites. Tad prisiminimų ne tik iš dailininkų plenero, bet ir iš kelionės moderniu greituoju traukiniu Vilnius-Minskas nepamiršo.
„Vežiausi molbertą, o draugams įsimečiau ir baltarusiškų lauktuvių. Bet taip jau nutiko, kad, berods, išvertus į grynojo alkoholio kiekį, jo poroje butelaičių buvo šiek tiek daugiau, nei leidžiama vežtis per sieną“, - šyptelėjo dailininkas.
Jis pasakojo, kad Baltarusijos muitininkams, kurie keleivius „šukavo“ traukinyje, užkliuvo ne du degtinės buteliai ir ne pora cigarečių pakelių, bet molberto dėžė. „Čia kas?“ - bakstelėjo pirštu vienas muitininkų.
„Molbertas“, - nė nemirktelėjęs, išpyškino Aleksandras. „Molbertas?“ - pasikasė paausį muitininkas, ir šiek tiek abejodamas, ar nedaro klaidos, pratarė: „Na gerai, vežkis“.
Vilniaus geležinkelio stotyje išlipęs iš traukinio, dailininkas atsidūrė milžiniškoje iš Baltarusijos į Vilnių atvažiavusių ir patikros laukiančių keleivių eilėje.
„Kol Lietuvos muitininkai patikrins daiktus, o pasieniečiai - dokumentus, laukiau apie pusvalandį. Ir, žinoma, nervinausi dėl to nelemtųjų baltarusiškos degtinės butelių. Vieną išmesti? Būtų gaila. Ką tuomet įteiksiu lauktuvių?“ - emocijų, kurios kunkuliavo trypčiojant patikros laukiančių keleivių eilėje, nepamiršo Aleksandras.
Tuomet, kai lagaminėlis nučiuožė link rentgeno aparato, jo širdis daužėsi kaip patrakusi. „Eik“, - išėjimo link galvą suktelėjo muitininkas. „Kur eiti?“ - apakintas nerimo, nesuprato Aleksandras. „Ten, kur ir atvažiavai“, - dabar jau muitininkas nesuprato keistoko keleivio klausimo.
Geležinkelio stotyje - prakeiksmai
Baltarusių leidinio „Narodnaja volia“ žurnalistė Marija Eismont neseniai pasidalijo įspūdžiais iš kelionės „Lietuvos geležinkelių“ traukiniu Vilnius-Minskas-Vilnius. Šis traukinys kursuoja nuo gegužės. Anksčiau kelionę tarp sostinių organizuodavo kaimyninės valstybės geležinkelių bendrovė.
Traukinys atstumą tarp dviejų sostinių dabar įveikia pusvalandžiu greičiau, - per pustrečios valandos.
Baltarusijos muitininkai bei pasieniečiai keleivių dokumentus ir bagažą tikrina tiesiog traukinyje. Jie į vagonus sulipa Molodečne, ir iki Gudagojo stoties spėja atlikti patikrą. Kita traukinio stotelė jau būna „Vilnius“.
„Traukiniui įčiuožus į peroną Vilniaus geležinkelio stotyje, iš šešių jo vagonų, stumdydami vieni kitus, ėmė plūsti keleiviai. Vos iškėlę koją iš traukinio, jie skuodė link požeminės perėjos, - vadinamojo pasieniečių terminalo. Jame įrengti keturi pasienio kontrolės punktai, iš kurių tik du aptarnauja Baltarusijos piliečius“, - rašė M.Eismont.
Jos įspūdžiai iš Vilniaus geležinkelio stoties – slogūs.
Požeminėje perėjoje – ankšta. Keleivių eilė, vingiuodama laiptais, nutįso į lauką, - iki perono. Dalis minios liko stumdytis siauroje, į perėją vedančioje laiptinėje. Dauguma žmonių, kurie nespėjo prasigrūsti į eilės pradžią, ėmė gudrauti. Dauguma jų buvo keleiviai, tampantys sunkius lagaminus ir krepšius. Jie dievagojosi, kad vėluoja į oro uostą.
Minia ėmė šurmuliuoti, emocijos – kaisti. Atrodė, dar kibirkštėlė, ir žmonių pyktis, kurį kurstė akiplėšiški bendrakeleiviai, užsiliepsnos, ir į darbą bus paleisti kumščiai. Perėjoje lyg alaus bokale ėmė putoti įžeidimai, keiksmažodžiai, žmonės laigė vieni kitiems tai, ką širdyje atsivežė bjauriausio.
„Įprasta, kai mano tautiečiai minioje vieni kitus išvadina „chamais“ ar įžeidžia „švelniau“. Tačiau galima suprasti ir tuos žmones, kurie, įstrigę vagonuose, eilėje ties durimis į Europą turėjo mindžikuoti valandą ar net pusantros“, - rašė M.Eismont.
Jaučiasi pažeminti
Anot žurnalistės, grįžtant atgal, į Minską, grūsties geležinkelio stotyje nebebuvo. Tačiau „perliukų“ netrūko, kuriuos ties menama Baltarusijos-Lietuvos siena „barstė“ muitininkų ir pasieniečių kontrolieriai.
Sulaukti, kol išvyks traukinys, taip pat nebuvo paprasta. „Visi keliautojai juk suvokia, kad nepavyks įšokti į traukinį, likus vos 5 minutėms iki jo išvykimo. Todėl į stotį suguža anksti, likus valandai ar porai valandų iki jo išvykimo.
Tie, kurie atskuba anksti, užima vietas ant keleto suoliukų, pastatytų požeminėje perėjoje ir perone. Visiems kitiems tenka lipti į vagonus. Užtat likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo, visos vietos juose jau būna užimtos, o praėjimai - užversti lagaminais, krepšiais ir didžiuliais ryšuliais“, - pasakojo M.Eismont.
Baltarusiai bambėjo ir keiksnojo lietuvius, kurie, jų nuomone, juos pažemino, pavertė antrarūšiais, tarsi patys nė nebūtų gyvenę sovietmečiu. Tarsi jie, lietuviai, nebūtų patyrę, ką jaučia žmonės, geležine uždanga atskirti nuo viso pasaulio.
„Ir kam šovė į galvą keisti nusistovėjusią keleivių pasienio kontrolės tvarką?“ - svarstė keleiviai. Nors traukinys atstumą tarp dviejų sostinių įveikia greičiau, baltarusiams kelias į Europą tapo ilgesnis ir sunkesnis.
Kas kaltas?
„Kas dėl to kaltas? - klausia M.Eismont. - Taip, Lietuvos pareigūnų darbo sąlygos tapo daug geresnės. Kodėl tad jie turėtų galvoti apie baltarusius, jei mes patys neįstengiame savimi pasirūpinti?“
Anot autorės, baltarusiai patys turi remti savo valdžią prie sienos, kad ji pagaliau žmogiškai pradėtų bendrauti su Europa ir išrūpintų bevizį režimą.
„Juk eilės pasienio kontrolės poste, esančiame Vilniaus geležinkelio stotyje – tai tarsi filmo „Baltarusio kelionė į Europą“ antroji serija. Pirmoji prasideda prie ES atstovybės, kur baltarusiams tenka laukti didžiulėse eilėse ir sugaišti marias laiko tam, kad tik gautų duris į ES atveriančią Šengeno vizą.
Pareigūnų - per mažai Vilniaus geležinkelio stotyje šiemet būta permainų.
Nuo šių metų gegužės keleivių, vykstančių maršrutu Vilnius-Minskas-Vilnius, dokumentų ir bagažo patikra atliekama Vilniaus geležinkelio stotyje, kur yra įrengtas naujas terminalas.
„Paprastai į Vilnių atvykusių keleivių bendra - pasienio ir muitinės - patikra užtrunka apie 45 minutes, tačiau šis laikas priklauso nuo keleivių skaičiaus. Tikrindami vieno žmogaus bagažą muitininkai užgaišta iki penkių minučių“, - sakė Muitinės departamento atstovė Eglė Cibienė. Pasak „Lietuvos geležinkelių“ atstovo Vidmanto Gudo, visi sunkumai kyla tik G15 - didžiojo traukinio keleiviams, kurie Vilnių pasiekia 10 val. 10 min. Visais kitais traukiniais atvykstantys žmonės patikrinami greitai. Mat vienu reisu iš Minsko į Vilnių ar atgal vidutiniškai keliauja 180-440 keleivių.
„G15 traukiniu iš Minsko atvyksta daugiausia keleivių, o pasienio patikros punkte dirba 4 pareigūnai. Tuomet, kai keleivių daugiau, jie paprasčiausiai ilgiau užgaišta tikrindami dokumentus“, - aiškino V.Gudas.
Kenoje nebetikrins
Jo teigimu, yra įvairių siūlymų, kaip šią problemą įveikti. Vienas jų – įdarbinti dar 4 pareigūnus pasieniečių patikros punkte. Tada jų dirbtų 8, ir dokumentų patikra vyktų greičiau. Manoma, kad tą pavyks padaryti nuo 2014-ųjų sausio. Būta siūlymų grįžti prie ankstesnės tvarkos, ir didžiuoju traukiniu iš Minsko į Vilnių vykstančių keleivių dokumentus bei daiktus tikrinti Kenos geležinkelio stotyje.
Tačiau, anot E.Cibienės, tokio patikros būdo niekas nepalaimino. Ir muitinei, ir pasienio tarnybai trūksta žmonių, kurie galėtų ją atlikti.
O kol kas, anot V.Gudo, „Lietuvos geležinkeliai“ baltarusiams pagelbėjo tiek, kiek įmanoma: perone įrengė stogines, biotualetų, pastatė suoliukų.
