„Lietuviškas maistas Lietuvai”. Toks užrašas, įspaustas ant gūžinių salotų pakuotės, žadina smalsumą. Kas jas augina? Ūkininko Vaido Nagreckio pavardė mažai girdėta.
Matyt, todėl, kad Vaidas vos prieš metus grįžo iš emigracijos.
Jurbarko rajone, netoli Seredžiaus, jis ėmėsi to, ką išmoko Danijoje. Jo 12 hektarų laukuose nuo gegužės dera įvairių rūšių salotos, kurias prižiūri pora dešimčių sezoniniam darbui priimtų žmonių, rašo „Lietuvos rytas”.
Žaliuos iki vėlyvo rudens
Rugpjūčio pradžioje salotų daigų Vokietijoje prikrauti vilkikai dar kartą įsuko į V.Nagreckio ūkį. Paprastai jų sulaukiama kas savaitę.
Tačiau dabar jau paskutinį sykį šįmet daigai bus susmeigti į žemę. Salotos čia žaliuos maždaug iki spalio pabaigos.
Ūkininkas kol kas bendradarbiauja su vienu prekybos tinklu, kurio parduotuves Lietuvoje per savaitę pasiekia apie 10 tūkst. salotų gūžių.
„Neužauginame tiek, kad aprūpintume visus prekybos tinklus. Tačiau šiek tiek salotų parduodame didmenininkams, per kuriuos salotos pasiekia Latviją, Estiją bei Rusiją”, – kalbėjo V.Nagreckis.
Užsibuvo trylika metų
Vaidas lagaminą į Daniją susikrovė 1999-aisiais, būdamas devyniolikos. Studijas Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje vaikinas stumtelėjo į šalį panūdęs užsidirbti pinigų.
„Buvo gerai ir pas tėvus, padėdavau jiems ūkyje. Danijoje planavau padirbėti 4 mėnesius ir grįžęs mokytis toliau. Išvykau žinodamas, ką ir kur dirbsiu, – dano ūkyje auginsiu salotas”, – pasakojo V.Nagreckis.
Tačiau keturi mėnesiai virto kone trylika metų. Vyras į Lietuvą porai mėnesių grįždavo tik viduržiemį.
Danijoje iš pradžių jis dirbo kaip ir visi kiti darbininkai: sodino gūžinių salotų daigus, vėliau jas skynė. Tačiau jau po kelių mėnesių ūkio savininkas, pastebėjęs Vaido polinkį prie žemės ūkio technikos, jam patikėjo traktoriaus, o netrukus – ir vilkiko vairą.
Dano ūkis plėtėsi: 1999-aisiais salotos žaliavo vos 10 hektarų, po trylikos metų – jau 130 hektarų. Žalumynai, kuriuos V.Nagreckis padėdavo užauginti ūkyje, patekdavo ir į Lietuvą. Mat vilkiku jis ir pats čia jas atgabendavo.
Nusižiūrėjo technikos
Ne vienas emigrantas užsimena, kad darbuojantis svetur ateina laikas, kai tenka apsispręsti, kuriuo keliu sukti toliau: sugrįžti namo ar visam laikui pasilikti svetur.
Apsispręsti teko ir Vaidui. Pernai jis dar kartą išvyko į Daniją, bet tik todėl, kad ištesėtų danui duotą pažadą.
Jis savo mokytojui ūkininkui, kuris pastaruoju metu augina ne tiktai salotas, bet ir javus, dar padėjo nuimti derlių. O kartu nusižiūrėjo savo salotų ūkiui būtinos technikos.
Pradėjo savo verslą
Evaldas Masevičius turi inžinieriaus mechaniko išsilavinimą. Buvusį pomėgį jis seniai pavertė verslu. Jam irgi padėjo emigracija.
Septynerius metus kartu su šeima triūsęs Didžiosios Britanijos daržovių šiltnamiuose 2000aisiais E.Masevičius šiltnamių ūkį pradėjo kurti Šalčininkų rajone, Sakalų kaime.
Kartu su žmona ir emigracijos bendražygiu Aurimu Juzėnu pradėję verslą nuo kelių hektarų per 13 metų ūkį padidino iki 80 hektarų.
Šiltnamiuose, kurie užima apie hektarą, žaliuoja salotos, svogūnai, prieskoninės žolės – bazilikai ar čiobreliai. Vasarą dirbamos žemės plotuose galvas kelia lapinės ir prieskoninės daržovės: įvairių rūšių salotos, petražolės, krapai ir kitos.
Visa tai bendrovė „Evaldo daržovės” tiekia prekybos centrams Lietuvoje, restoranams.
Kone pusė to, kas užauginama šiltuoju metų laiku, eksportuojama į Latviją, Švediją, Baltarusiją, kitas valstybes.
Kliūtis – alga vokelyje
„Svarbiausia, ko aš išmokau emigracijoje ir ko vėliau neišsižadėjau, yra požiūris į žmogų. Pasitikiu tais, su kuriais dirbu.
Juk negali kiekvienas klientas būti vagis”, – sakė žemės ūkio technikos nuoma besiverčiančios įmonės vadovas Mantas Sakalauskas.
Buvęs Kauno J.Jablonskio gimnazijos auklėtinis, tuomet 24 metų Mantas, rankoje laikydamas hidraulikos inžinieriaus bakalauro diplomą, kartu su žmona 2004-ųjų birželį atsidūrė Šiaurės Airijoje. Ten užsibuvo puspenktų metų.
Viena priežasčių, paskatinusių emigruoti, – alga vokeliuose. „Baigęs universitetą įsidarbinau lietuviškoje įmonėje. Netrukau suvokti, kad toks darbas ne man. Gaudamas algą vokelyje nei paskolos pasiimsi, nei įmonės ateitimi patikėsi”, – kalbėjo M.Sakalauskas.
Kopė karjeros laiptais
Airijoje juodu su žmona praėjo tradicinį emigrantų kelią: moteris kavinėje plovė indus, o jis pats ėmėsi pagalbininko darbo automobilių remonto įmonėje.
„Po kelių mėnesių žmona susirado finansininko vietą, o aš perėjau į metalo konstrukcijų įmonę. Netrukus jos vadovas pamatė, kad esu raštingas ir sumanus. Todėl patikėjo vadovauti darbuotojų imigrantų brigadai”, – pasakojo M.Sakalauskas.
Laikas slinko, Mantas su žmona dirbo, bet likti užsienyje netroško. Juolab kad išaušo 2008ieji, kai Lietuvoje netgi plytelių klojėjai per mėnesį užsidirbdavo 10 tūkst. litų. Deja, Lietuvą užklupo krizė. Draugai, su kuriais Mantas 2008 metų pradžioje grįžo į gimtinę, nusipirko bilietus atgal – į Šiaurės Airiją.
„Likau vienas. Pamažu kapsčiausi iš duobės. Pagaliau buvau pakviestas į įmonę, kurioje dirbu iki šiol. Ji verčiasi naudotos žemės ūkio technikos nuoma, o aš darau tai, ko išmokau emigracijoje, – organizuoju darbus”, – sakė Mantas.
Airiško verslo ypatybės
Didžiausia patirtis, kurią jis sukaupė Airijoje ir kurios į nieką neiškeistų, – bendravimas su klientais ir pavaldiniais.
„Airijoje dažnai verslas perduodamas iš kartos į kartą.
Įmonė – šeimos gyvenimo dalis. Todėl ir darbuotojams sudaromos tokios sąlygas, kad jie jaustųsi kaip giminaičiai.
Ten niekas neprimes užduoties iš pradžių nepasidomėjęs, kaip sekasi ar kaip laikosi šeima. Tai daroma neveidmainiaujant, nuoširdžiai.
Jeigu žmogus vadovauja įmonės padaliniui, jam patariama nusipirkti ir šiek tiek jos akcijų. Taip atsiranda noras dirbti kaip sau”, – kalbėjo pašnekovas.
