Palėpė yra, bet nėra į ją vedančių laiptų. Patekti į ją būtų galima kopėčiomis, tačiau jos stovi kaimynų bute, kurio durys jau kelerius metus užplombuotos, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Sostinė".
Į tokią keistą situaciją pateko senamiestyje darbo kabinetą norėjusi įsirengti ir palėpę įsigijusi vilnietė Vilma B. Dėl teisės patekti į jai priklausančias patalpas moteris jau kelerius metus kovoja teismuose.
Teisėjai neranda išeities
Vilnietės galvosūkį sunku išspręsti ir teisėjams. Iš vieno teismo į kitą siuntinėjama palėpės byla antrą kartą grįžo į Vilniaus apygardos teismą, kuris kitą savaitę turėtų nuspręsti, kaip savininkei patekti į palėpę.
Kad ir koks būtų teismo sprendimas, Vilmai B. aišku tik viena – laiptai į palėpę kainuos daug brangiau nei 16 kvadratinių metrų patalpos Tilto gatvėje.
Vaikščiojo per kaimynų butą
Prieš aštuonerius metus senamiesčio gyventoja pasinaudojo savivaldybės suteikta galimybe ir išsipirko virš jos buto esančią palėpę.
Už palėpę Vilniaus savivaldybei ji sumokėjo 18 tūkstančių litų. Verslo liudijimą turinti moteris planavo ją suremontuoti ir paversti savo darbo vieta.
Tuomet ji nesitikėjo, kad iškils kliūčių patekti į šias patalpas. Šiame name yra tik du butai, o kaimynystėje gyvenusios moterys neprieštaravo, kad naujoji palėpės šeimininkė įsirengtų į ją vedantį įėjimą.
Tačiau Vilma B. to padaryti nespėjo. Kaimynės buvo iškeldintos į socialinį būstą. Jų buto duris Vilniaus miesto savivaldybė užplombavo, o Vilma B. prarado įėjimą į jai priklausančią palėpę.
Po ilgų prašymų Vilniaus savivaldybė davė moteriai sutikimą jai patekti į palėpėje esančias patalpas, tačiau uždraudė įsirengti laiptus.
Laiptai turėtų būti kaimynų buto virtuvėje – toks variantas savivaldybės atstovams atrodo neįmanomas.
„Tai pažeistų buto vientisumą. Jei savivaldybė vėliau šį butą parduos ar perleis kitiems savininkams, jo vertė smarkiai nukris“, – teisme aiškino Vilniaus savivaldybės teisininkė.
Siūlė statyti priestatą
Kad 1912 metais statytame name neįmanoma įrengti laiptų, nustatė ir ekspertė Milda Mikulionytė-Ogorodova. Savo išvadoje ekspertė teigė, jog laiptų įrengimas viduje pažeistų seno pastato konstrukcijas.
Ekspertė aiškino, kad prieš šimtmetį vidinių laiptų visai nebūdavo – į savo butus visi patekdavo išoriniais laiptais.
Laiptai į palėpes tais laikais apskritai nebuvo statomi.
Namą apžiūrėjusi ekspertė siūlė laiptus į palėpę statyti prie išorinės namo sienos. Tam reikėtų sumūryti ir nedidelį priestatą. Istoriniai šaltiniai rodo, kad priestatas prie šio namo yra buvęs.
Statyboms – daug kliūčių
Palėpės šeimininkei toks siūlymas atrodo neįmanomas. Priestatas su laiptine kainuotų brangiau nei pati palėpė. Norint ją pastatyti, reikėtų remontuoti visą namą, nes yrančios išorinės sienos taptų vidinės.
Dar viena problema – šia siena eina vamzdžiai. Ekspertė siūlo juos paslėpti po gipskartonio plokštėmis, tačiau tai daryti draudžia „Lietuvos dujų“ specialistai. Pagal jų reikalavimus, dujų vamzdžiai turi eiti išorine siena.
Namo priestatui priešinasi ir Kultūros paveldo departamento atstovai. Kad nebūtų pažeistas senamiesčio paveldas, jie leistų atstatyti tiktai anksčiau buvusį priestatą, tačiau laiptai jame netilptų.
Be to, naujasis priestatas gali siekti ir kaimyninį žemės sklypą. Tuomet reikėtų visų sklypo bendraturčių sutikimo. Pačiame sostinės centre esančiu žemės sklypu dalijasi net 150 gyventojų ir įstaigų.
Su kai kuriais jų Vilma B. jau bandė kalbėtis, tačiau apie naują priestatą miesto centre niekas nenori net girdėti.
„Dėl šios palėpės savivaldybė ne kartą samdė ekspertus, turto vertintojus, teisininkus. Kiek ši istorija kainavo mokesčių mokėtojams?“ – svarstė Vilma B.
Po didesnės liūties į vidų veržiasi vanduo
Vilnietė teismo prašo ne tik leidimo patekti į palėpę, bet ir bando prisiteisti iš miesto savivaldybės beveik 30 tūkstančių litų. Tokia suma ji įvertino namui padarytą žalą dėl to, kad savivaldybė vengia jį remontuoti.
Patalpas ne kartą apžiūrinėjo ekspertai, kuriems net nekilo abejonių, kad šimtamečiam namui būtinas kapitalinis remontas. Nustatyta, jog pirmame aukšte esantis Vilmos B. butas neatitinka higienos normų. Jame – per didelė drėgmė, pelija ir skilinėja sienos.
Prieš trejus metus Vilniaus savivaldybės sudaryta komisija nustatė, kad šis namas avarinis, todėl būtina stiprinti pastato sienas ir laiptus.
Po kiekvienos didesnės liūties į Vilmos B. butą veržiasi vanduo. Buto grindys yra žemiau nei kiemas, o namo kiemas – žemiau nei gatvė, todėl potvyniai neišvengiami. Vanduo sunkiasi ir pro namo sienas bei skylėtą palėpės stogą.
Vilniaus savivaldybės atstovai prašė atmesti remonto nesulaukiančios vilnietės ieškinį. Jų teigimu, drėkstančios ir yrančios namo sienos – ne savivaldybės neveiklumo, o gamtos reiškinių padarinys.
