Visuomet norėjau ne tik lipdama į lėktuvą žvilgtelėti į pilotų kabiną, bet ir joje įveikti bent jau kelias minutes skrydžio. Stovinčiame lėktuve pilotų valdose esu buvusi nekart ir mačiusi tą aibę įvairių mygtukų, rankenėlių bei keletą ekranų, kuriuose - skrydžio žemėlapiai. Šįkart su „Small Planet Airlines“ iki Turkijos ir atgal didžiąją laiko dalį skridau pilotų kabinoje.
Pilotas V.Rudelis dar Vilniaus oro uoste mane sutiko pokštaudamas, tačiau jau pilotų kabinoje lyg kas būtų pakeitęs: išdėstė taisykles, kas ir kaip, ką privalau padaryti prieš pakylant lėktuvui, kada galėsiu klausti, o kada turėsiu tylėti it vandens į burną prisisėmusi.
Tenka segtis penkiais diržais
Pirmoji taisyklė – prisisegti penkiais saugos diržais. Vieną – per kairį petį, antrą – per dešinį, trečią – tarp kojų, ketvirtu ir penktu susegamas juosmuo. Tiesa, visus diržus galima atsisegti vos vienu rankos judesiu – pasukant ratuką.
Antroji taisyklė – netrikdyti pilotų kalbomis, ypač tuomet, kai jie bendrauja su „žeme“ - šalies, virš kurios tuo metu skrendama, dispečeriais.
Apie orlaivį Vilniaus oro uoste sukasi inžinieriai, tikrina, ar jis pasirengęs skrydžiui, dar kartą viską patikrina ir patys pilotai.
Kabinoje nėra vairo
Į darbą skrydžio dieną jie atvyksta prieš kelias valandas. Pirmiausia oro bendrovės biure įvyksta būsimos kelionės aptarimas, ten nutariama ir kuris iš dviejų pilotų bus pilotuojantysis, o kuris - pagalbininkas.
Likus valandai iki skrydžio pilotai pasiekia patį orlaivį. Pasirengti skrydžiui – tai ne tik patikrinti patį orlaivį, sumaigyti visus mygtukus - patikrinti, ar jie visi tinkamai atlieka savo funkciją. Bet ir užpildyti šūsnį dokumentų.
Šįkart sutariama taip: į priekį lėktuvą pilotuos V.Rudelis, o pagalbininku bus pilotas Jaroslavas Vostrikovas. Atgal jie pasikeis – skirtinga bus ir atsakomybė.
Bent jau man pasirodo, kad pagalbininko vaidmuo kur kas biurokratiškesnis. Į priekį J.Vostrikovas kone visą laiką vis pildo dokumentus arba bendrauja su „žeme“.
Kabinoje pasigendu vairo. Pilotai šypsosi: „Taip, vietoj vairo mes turime stalelį“. Ir išsyk paaiškina: tokio tipo orlaiviuose, kuriuo skrendame, vairalazdės įrengtos šonuose. Apžiūriu – tiesiog rankenėlės.
Kas vyksta už durų, matyti ekrane
Duris praveria palydovė Janina, vienus dokumentus paduoda, kitus pasiima. Jau skrydžio metu besibeldžianti palydovė bus matyti specialiame ekrane, o duris pilotas atidarys pasukdamas specialią rankenėlę.
Ar dažnai emocingi keleiviai braunasi į kabiną?
„Retai. Mūsų palydovės puikiai išsprendžia visas problemas. Dažniau keleiviai mėgina atidaryti mūsų duris supainioję jas su greta esančio tualeto“, - atsako pilotai.
Pilotai tarpusavyje kalba angliškai
Sulaukę leidimo pilotai jungia variklius, ir orlaivis ima riedėti kilimo tako pusėn.
Vos pradėjus ūžti varikliui, pilotai pradeda tarpusavyje bendrauti angliškai. Tokios taisyklės.
„Lietuviškai galime pasikalbėti nebent apie orą ir gėlytes“, - šypsosi V.Rudelis.
Kai, lėktuvui pasiekus tam tikrą aukštį, įjungiamas autopilotas, pilotai gali jau ir šnektelėti. Netgi lietuviškai.
Kol pasiekiame Turkijos kurortą Bodrumą, praskrendame virš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos, Juodosios jūros. Atstumas – 2500 kilometrų. Skrendame – 11 kilometrų aukštyje 815 kilometrų per valandą greičiu.
Ausines, per kurias girdėti, ką sako šalies, virš kurios skrendame, dispečeriai, dažniau – dispečerės, gaunu ir aš.
„Ar lengva suprasti, ką angliškai kalba žmonės, kuriems ji ne gimtoji?“ - klausiu.
„Kartais nelengva, tenka įsitempus klausyti, - pripažįsta pilotai. - Tarkim, nelengva, kai kalba prancūzai“.
Ausinėse išgirstu ir kelis žodžius rusiškai – šia kalba pilotai tik pasisveikina su baltarusiais dispečeriais ir iškart pereina prie anglų.
Nors prieš šį skrydį su kolegomis juokavau, kad sėsiu į antrojo piloto krėslą, išties kabinoje man ranka pasiekiami tik trys mygtukai – du skirti garsui ausinėse reguliuoti, trečiuoju galiu įsižiebti lemputę.
Ką įgula veikia, kol laukia keleivių?
Bodrume nusileidžiame dar prieš saulės laidą. Lėktuvas tik švelniai slysteli ant leidimosi tako.
Čia 37 laipsniai šilumos. Kad saulės voniomis galima mėgautis ištisą dieną, liudija ir kelionės atgal laukiančių poilsiautojų iš Lietuvos įdegę veidai. Kelionė į priekį truko 2 val. 42 min. Panašiai tiek truks ir skrydis atgal.
Ką įgula veikia, kai iš orlaivio išlipa keleiviai, o atgal susiruošusieji dar nebūna įlipę?
Į saloną atskuba antžeminio aptarnavimo bendrovės komanda, jie skubiai tvarko saloną, surenka turistų paliktas šiukšles, valo kiliminę dangą. Kol jie pluša, palydovės ir pilotai ilsisi. Orlaivyje. Neišeidami net į oro uostą. Palydovės pritūpia ant krėslų, pilotai, kurie skrisdami sėdėjo, stoviniuoja.
Tvarkytojams išėjus, palydovės viską apžiūri, pilotai sėda į savo vietas pildyti dokumentų bei ruoštis skrydžiui atgal. Vienas prižiūri, kaip turkai pila degalus.
Debesis - it iš siaubo filmų
Valanda praeina akimoju, į lėktuvą suleidžiami keleiviai. Prieš tai užveriamos pilotų kabinos durys.
Atgal skrendame jau temstant, netrukus akinamai spiginanti saulė išvis pradingsta.
Pakeliui įneriame ir į siaubo filmus primenantį debesį. Lėktuvą kiek pakrato, tačiau man atrodo, kad jį purto iš esmės.
Pilotai aiškina, kad tai turbulencija – tai tam tikras oro srautų judėjimas, kuriam būdingas chaotiškumas, sūkuriai. Kartais turbulencija būna silpna, kiek pakrato, ir viskas. Jei ji stipresnė, gali keleiviams ir jų gėrimai iš stiklinių išsilieti. Būna ir stiprių, tuomet gali staigiai keistis ir lėktuvo greitis, jis gali tapti netgi nevaldomas.
Tačiau pilotai iškart nuramina: trečiasis variantas itin retas.
Net pačios silpniausios turbulencijos, kaip pasakojo pilotai, pasitaiko ne per kiekvieną skrydį. V.Rudelis ir J.Vostrikovas rodo ekrane šviečiančias dėmes – žalią, geltoną ir raudoną. „Žali“ debesys“ nepavojingi, „geltoni“ rimto pavojaus nekelia, o štai „raudonus“, kuriuose šėlsta stichija, pilotai visuomet aplenkia.
„Lėktuvą dabar „vairuoja“ autopilotas, tačiau tam mes ir esame, kad viską stebėtume ir bet kada perimtume pilotavimą“ - aiškina V.Rudelis.
Palydovė - prie vairo?
O ar galėtų, kaip kad filmuose, rodoma, palydovė ar atsitiktinis keleivis pilotuoti lėktuvą ir jį nuleisti ant žemės?
V.Rudelis ilgokai patyli. „Na, jei jiems viską aiškintų specialistai nuo žemės ir jie būtų labai atidūs sukdami kiekvieną rankenėlę, gal ir įmanoma“, - sako jis, bet akivaizdu kad filmai ir realybė toli gražu ne visuomet sutampa.
Kai įskrendame į Lietuvos oro erdvę, su mumis lietuviškai pasisveikina dispečerė.
„Bodrume lėktuvą tupdė pilotas, o dabar tupdys „autopilotas“, nes šiuolaikiniai orlaiviai turi tokias galimybes“, - pasako V.Rudelis.
Priekyje įvairiomis spalvomis žaižaruoja Vilniaus oro uosto leidimosi takas. Junti, kai skleidžiasi važiuoklė, jai pasiekus žemę lėktuvą klesteli.
Man labiau patiko, kaip lėktuvas nutūpė Bodrume, valdomas žmogaus.
