Ar yra pagrindo manyti, kad socialinių mokslų atstovai – teisininkai, vadybininkai, ekonomistai, edukologai, sociologai psichologai, komunikacijos ekspertai – gali būti laikomi mažiau naudingais valstybei, nei „taikomųjų“ mokslų specialistai? Neretai galvojama, kad socialinių mokslų atstovai tiesioginės vertės ir gerovės nekuria – negydo žmonių, nekuria gamybos priemonių, nesukuria programinės įrangos, nepagamina maisto.
Kita vertus, negalima paneigti, kad šiuolaikinėje ekonomikoje ir socialinių mokslų atstovai atlieką labai svarbią funkciją. Pavyzdžiui, ekonomistai ir vadybininkai siekia optimalaus, didžiausią vertę sukuriančio, išteklių paskirstymo įmonėje arba valstybėje. Toks jų funkcijos apibūdinimas gali atrodyti kaip per daug ambicingas ar susireikšmintas, tačiau šios mokslo šakos atsirado ir suklestėjo ne atsitiktinai.
Rašytojas ir verslininkas Skotas Adamsas yra pasakęs, kad šalies vystymosi potencialą nusako joje gyvenančių teisininkų ir inžinierių santykis. Jo nuomone, kuo šis santykis yra mažesnis, tuo valstybės ateitis yra šviesesnė. Teisininkai sukuria tam tikrą būtiną „higieninę“ terpę – rūpinasi, kad šalyje būtų užtikrinamas teisingumas.
Be jos beveik jokios srities specialistai daug vertės sukurti negalėtų. Tiesa, galima įsivaizduoti situaciją, kuomet teisės specialistai pradeda užsiimti ne tik vertės nekuriančiomis, bet ir žalingomis veiklomis, pavyzdžiui, turto perskirstymu.
Keliaujant po JAV į akis krenta reklamos „Susižeidei? Mes išreikalausime finansinę kompensaciją“. Teigiama, kad JAV greitai praturtėti galima arba laimint loterijoje arba prisiteisiant iš ko nors kompensaciją. Daug amerikiečių laimę bando abiem būdais, todėl teisininkų poreikis, teoriškai, yra neribotas, tačiau jų skaičiaus augimas šalyje pridėtinės vertės turbūt nebesukuria.
Nuo ko priklauso, ar valstybei reikia daugiau „taikomųjų“ ar socialinių bei humanitarinių mokslų specialistų? Marksas Brooksas fantastinėje knygoje „Pasaulinis karas Z“ pasakoja apie hipotetinį pokario laikotarpį, kuomet didžioji dalis pasaulio gyventojų yra žuvę, o atskiros žemės teritorijos yra izoliuotos - tarp jų nevyksta nei prekyba, jomis keliauja žmonės.
Toks kapitalo, prekių ir žmonių mobilumo apribojimas ekonominius santykius sugrąžina kone į viduramžius, o skirtingų profesijų prestižas ir paklausa visuomenėje apsiverčia aukštyn kojomis.
Svarbiausiais specialistais tampa praktinių amatų atstovai, galintys iškrėsti kaminą, sutaisyti tualetą, pagaminti instrumentą ar užauginti daržovę. Tuo tarpu menininkai, režisieriai, teisininkai ir ekonomistai beveik nieko naudingo pasiūlyti nebegali ir turi persikvalifikuoti.
Primityvioje, uždaroje ir bazinius poreikius tenkinančioje valstybėje socialiniai ir humanitariniai mokslai bei menai turi mažai praktinės naudos. Tačiau Lietuva nėra tokia valstybė.
Bandant įsivaizduoti, kokių specialistų reikės Lietuvoje ateityje, reikia galvoti apie labiausiai tikėtiną, o ne teorinį kataklizminį scenarijų. Mažos valstybės negali pirmauti visose srityse, o turi specializuotis ir išnaudoti savo absoliutinį ir lyginamąjį pranašumus. Turėti aukščiausios kokybės specialistus visose srityse nėra nei lengva, nei optimalu.
Todėl prieš atsakant į klausimą, kokių specialistų mums reikės ateityje, turime turėti aiškią valstybės ekonomikos strategiją. Ar Lietuva bus pramoninė valstybė, gaminanti aukšto kokybės ir kainos santykio prekes? Ar čia bus informacinių technologijų, finansinių arba medicinos paslaugų centrai?
Ar Lietuva gali turėti ambicijų tapti aukštųjų technologijų inovacijų centru? O galbūt meno, kultūros ir turizmo meka? Neatsakius į šiuos klausimus, bandymas nustatyti „teisingą“ socialinių, technologinių ir kitų mokslo sričių studentų santykį bus paremtas spėlionėmis, o ant kortos bus statomos ateities kartų karjeros ir gerovė.
Daug svarbiau yra suvokti, kad nepriklausomai nuo studijų krypties, rengiant ateities specialistus šiandien reikia vadovautis visai kitais kriterijais. Prieš porą dešimtmečių pagrindinė universitetų funkcija buvo žinių perdavimas (Lietuvoje - tebėra), o studentų pagrindinė užduotis – kaupti žinias ir informaciją savo galvose bei tikėtis, kad ją bus galima kažkur panaudoti.
Naujos technologijos bet kokią informaciją leidžia pasiekti akimirksniu, todėl gebėjimas ją įsiminti tampa mažiau svarbia kompetencija. Informacijos gavimui nebereikia ne tik bibliotekų, bet net ir asmeninio kompiuterio – užtenka kišenėje nešiojamo išmanaus telefono, o netolimoje ateityje tai daryti padės dar labiau su vartotoju integruotos technologijos.
Todėl daugumai specialistų viena svarbiausių kompetencijų taps kūrybiškumas, leidžiantis jungti skirtingų mokslo krypčių žinias ir tyrimų metodus bei išnaudoti visą milžinišku greičiu augančios informacijos kiekį. Jei šios kompetencijos išlaisvinimas ir ugdymas, o ne slopinimas, taps visų mokslo krypčių ir mokymo institucijų - nuo darželių iki universitetų - veiklos pagrindu, tuomet ir socialinių bei technologinių mokslų specialistų santykis nebebus toks svarbus.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
