Pradedant investuoti yra privalu nusistatyti investavimo tikslą (grąžą), toleruotiną riziką (galimą nuostolį) bei laiko horizontą, per kurį norima pasiekti užsibrėžtų tikslų. Gaila, tačiau uždirbti iš investicijų neprisiimant jokios rizikos yra neįmanoma, o tikėtinos grąžos ir galimo nuostolio priklausomybė yra labai aiški – didesnė grąža neatsiejama nuo didesnės rizikos. Yra ir dar vienas ryšys: rizikingesnės investicijos reikalauja ilgesnio laikotarpio, kad galėtų uždirbti vidutinę istorinę grąža.
Pavyzdžiui, JAV akcijų rinkos nuo 1820 iki 2012 metų uždirbo 6 proc. realią vidutinę metinę grąžą (t. y. jau įvertinus infliaciją), tačiau investuoti dviems metams ir tikėtis gauti 12 proc. grąžą būtų naivu – rinkos nuolat svyruoja dėl įvairių politinių, ekonominių ar net gamtos faktorių, o nuosmukis neretai gali užsitęsti ir kelis metus. Investuojant į saugių šalių obligacijas galime tikėtis 1-2 proc. grąžos, tačiau su daug mažesne rizika.
Kalbėdami apie kaupimą pensijai, galvoje turime itin ilgą investavimo laikotarpį – jauniausi antros pensijų pakopos dalyviai pensijai kaups beveik pusę amžiaus. Tikriausiai neverta abejoti, kad per ateinančius dešimtmečius finansų rinkos išgyvens ne vieną stipraus kilimo laikotarpį ir patirs nemažai rimtų sukrėtimų.
Mažiau investavime patyrusiems pensijų fondų dalyviams, dažnai kyla baimė, kad rinkoms stipriai krentant, galima prarasti viską, kas sukaupta. Pensijų fondų turtas pagrinde investuojamas į įmonių akcijas ir valstybių obligacijas visame pasaulyje. Konkreti investicija taptų bevertė, kuomet bankrutuotų įmonė, kurios akcijų turime, arba nemokia taptų valstybė, kuriai mes paskolinome įsigydami jos obligacijų.
Riziką sumažina turto išskaidymas
Kiekviena investicija į vertybinius popierius turi daugiau ar mažiau rizikos, kad galime prarasti savo investuotas lėšas. Norint sumažinti šią riziką yra būtina išskaidyti turtą į skirtingas turto klases (akcijas, obligacijas, žaliavas ir kt.) ir skirtingus regionus.
Pensijų fondų turtas yra išskaidytas į kelias dešimtis investicinių fondų, kurie savo ruožtu investuoja į daugybę skirtingų įmonių visame pasaulyje, tad kiekvienas dalyvis (net ir ką tik pradėjęs kaupti ir turintis, pavyzdžiui, 100 Lt savo pensijų sąskaitoje) iš tiesų yra investavęs į kelių šimtų įmonių akcijas ir daugybės skirtingų valstybių obligacijas.
Taigi, teoriškai pensijų fondo dalyvis visas sukauptas lėšas prarastų tik tuo atveju, jei vienu metu pasaulyje bankrutuotų visos didžiausios įmonės ir nemokiomis taptų dauguma išsivysčiusių valstybių. Šis scenarijus sunkiai įsivaizduojamas realybėje.
Tuomet, kiek daugiausiai galime prarasti? Tikslaus atsakymo, deja, nėra. Tačiau galime prisiminti neseną 2008 metų rudenį prasidėjusią finansų rinkų krizę, kuomet JAV ir Europos įmonių akcijų indeksai per pusmetį nusirito apie 50 proc., o besivystančių šalių – ir dar daugiau.
Per šį periodą panašiai sumažėjo ir rizikingiausių pensijų fondų, visą turtą investuojančių į akcijų rinkas, vertė. Mažesnės rizikos pensijų fondų, investuojančių ir į akcijas, ir į obligacijas, turto vertė sumažėjo žymiai mažiau.
Tai proga dar kartą pabrėžti investicijų išskaidymo – diversifikavimo – svarbą: krizės metu įsivyravus baimei dauguma investuotojų atsigręžė į saugias vyriausybių obligacijas, kurios dėl palyginti mažos rizikos tapo itin paklausios, o jų kaina per tą patį pusmetį gerokai ūgtelėjo.
Subalansuotas investicinis portfelis, kuriame yra keletas turto klasių skirtinguose regionuose įprastai patiria ženkliai mažesnius svyravimus nei koncentruoti, į vieną regioną orientuoti portfeliai.
Kol neparduota, moneta nenuvertėja
Kaip minėta, turto vertės sumažėjimas netampa nuostoliu tol, kol investuotojas neužfiksuoja to nuostolio, pakeisdamas pensijų fondą kitu pačiu netinkamiausiu laiku. Tarkim, kad iš rizikingiausio fondo pabėgate tada, kai jo vienetų vertė atpigo dvigubai – tokiu atveju tikrai fiksuotumėte nuostolį be galimybės „atidirbti“ patirtą nuostolį vėliau.
Neteisinga sakyti, kad „investicijos sudegė“ – tai tik turimų vertybinių popierių kainos sumažėjimas ir tiesiog šiuo metu tie vertybiniai popieriai kainuoja pigiau negu anksčiau kainavo.
Idėją galime iliustruoti pavyzdžiu apie aukso monetą. Įsivaizduokite, kad turite aukso monetą, kurią pirkote už 1000 Lt. Jeigu auksui atpigus Jūs pasitikrinote už kiek galėtumėte ją parduoti ir pamatėte, kad jos vertė yra tik 500 Lt, kyla mintis, kad praradote 500 Lt?
Tačiau iš tikrųjų tų pinigų jūs nepraradote tol, kol neužfiksavote nuostolio, t. y. nepardavėte monetos kažkam kitam už 500 Lt. Jeigu šią aukso monetą laikysite toliau, tikėtina kad po kažkiek laiko ją galėsite parduoti už tą patį tūkstantį litų ar net brangiau.
Labai panašu ir su pensijų fondu – jei krizės metu iš rizikingiausio pensijų fondo nepereisite į konservatyvų pensijų fondą, kuriame investuojama tik į obligacijas, nuostolio nebūtų, ateityje akcijų rinkoms atsigaunant, tikėtina, jūsų turimų fondo vienetų vertė augs panašiu tempu ir kompensuos anksčiau patirtą vertės sumažėjimą.
Pavyzdžiui, fondo „SEB pensija 2“ dalyvio, kaupiančio pensiją nuo pat fondo atsiradimo 2004 metais, kurio atlyginimas visą tą laiką buvo 2000 litų prieš mokesčius, 2008 metų rugsėjį buvo sukaupta 1827 litai. Tarkime, kad jis toliau nedirbo ir naujų įmokų nebuvo, tad tik rinkos pokyčiai lėmė jo turimo turto vertę.
Vos per porą mėnesių, didžiausio finansų rinkų kritimo laiku, jo turimo turto vertė nukrito 489 litais arba 26,7 proc., tačiau išlaukus rinkų atsigavimo, jau 2010 m. balandį ,tie patys turėti pensijų fondo vienetai vėl buvo verti 1840 litų, o šiandien – net 2080 litai. Palyginimui – „Sodra“ iš viso įmokėjo į dalyvio sąskaitą 1780 litų.
Kaupimas pensijai – ilgalaikis kiekvieno „projektas“
Žinoma, tokia minėto laikotarpio sėkmė negarantuoja analogiškų rezultatų ateityje.
Galiausiai, kaip minėta pradžioje, kaupimas pensijai yra ilgalaikis kiekvieno kaupiančiojo „projektas“. Vis tik rinkų korekcijos turi ir vieną pliusą – nuvertėjus vertybiniams popieriams už reguliarias įmokas į pensijų fondus perkami pigesni vertybiniai popieriai, kurie ilguoju laikotarpiu turi daug daugiau potencialo uždirbti grąžą nei investicijos įsigytos rinkų pakilimo metu.
Paprastai tariant, investavimas per „išpardavimus“ rinkoje leidžia už tą pačią sumą nusipirkti daugiau turto.
Grįžtant prie jau minėto dalyvio pavyzdžio, jeigu jis būtų dirbęs toliau, tai per krizę 2009 m. kovą 110 litų įmoka, šiandien jau būtų verta 169 litų, t. y. būtų daugiau kaip 50 proc. didesnė. O iš viso dėka periodinių įmokų ir investicinės grąžos, šiandien dalyvis jau turėtų sukaupęs 4 083 litus. „Sodra“ iš viso įmokėjo į dalyvio sąskaitą 3590 litų.
Tiesa, išnaudoti rinkų kritimą tikintis investicijų brangimo gali prireikti keleto metų, tad artėjant pensijai reikėtų vengti rizikos ir rinktis konservatyvesnį obligacijų pensijų fondą, kuriame galimi nuostoliai yra ženkliai mažesnį nei akcijų ar mišriame pensijų fonde.
Komentarą parengė „SEB investicijų valdymo“ generalinis direktorius Gediminas Milieška
