„Nebevalgau kiniškuose restoranuose“, – prisipažino Edita (tikras vardas redakcijai žinomas). Ji – virėjo padėjėja, kelerius metus dirbo kinų ir japonų restoranuose Vilniuje. Mergina pasibaisėjo, kaip jų virtuvėse alinami virėjai kinai.
Iš pradžių ji dirbo valgyklos tipo kinų virtuvės restorane. Antrus metus pakeitė tris prestižinius kinų ir japonų restoranus.
„Tai aukšto lygio restoranai, kuriuose rengiami banketai, o vištienos porcijos kaina siekia 40 litų. Skaudžiausia, kad prabangaus restorano virėjas pluša po 12 valandų kasdien be jokių laisvadienių. Vyras sukasi nesustodamas, net valgo ir rūko stovėdamas prie viryklės“, – pasakojo nė 30 metų neturinti vilnietė.
16 metų Lietuvoje
Pašnekovės darbo grafikas buvo švelnesnis. Kelias dienas ji dirbdavo po 12 valandų, tada kelias dienas ilsėdavosi.
Jos kolegai virėjui teko kur kas sunkesnė dalia. „Matėsi, kad žmogus turi patirties, bet net ir jam buvo sunku. Jam kliuvo didelė atsakomybė. Jis per dieną pagamindavo tūkstančius porcijų. Gamindavo iš natūralių produktų – kiekvieną kepdavo. Jam pačiam tekdavo plauti keptuves“, – pasakojo mergina.
Iš viso virtuvėje sukosi trys žmonės – virėjas ir du jo pagalbininkai. Vienas jų pjaustydavo ingredientus, kitas papildydavo atsargas.
Virėjas nesakydavo, kiek jis uždirba. „Niekas nekalba apie tai“, – šypsojosi Edita.
Kinas Lietuvoje gyveno jau 16 metų. „Kai atėjau, buvo neseniai pradėjęs dirbti restorane. Anksčiau jis dirbo apdailininku ir baldžiumi. Kinai viskam imlūs. Mes daugiau renkamės darbus, o jie – ne. Jis labai mažai kalbėjo lietuviškai, tik rusiškai. Kinijoje buvo likusios 2 jo dukros“, – pasakojo virėjo padėjėja.
Vyras neturėdavo laiko net pavalgyti. „Vieną porciją valgydavo visą dieną. Atsistojęs ir tik po kąsnį, kai būdavo laiko. Jis būdavo užsimiegojęs, piktas, gerdavo tonizuojančią arbatą. Rūkydavo gamindamas maistą – kitaip nebūdavo laiko“, – tikino pašnekovė.
Mergina ir pati kentė be pietų pertraukos. „Valgydavau stiprius pusryčius. Paskui apie 15–16 val. būdavo pietūs. Kaip ir virėjas, valgydavau prabėgdama. Vakarais net neturėdavau jėgų pavalgyti, griūdavau į lovą ir užmigdavau“, – sunkius laikus prisiminė Edita.
Laikui bėgant ji nebegalėjo pakelti darbo krūvio. „Buvo per sunku. Nuolatinė įtampa. Jei ką nors darydama suklysdavau arba nespėdavau, ant manęs rėkdavo, daug keikdavosi. Kitas žmogus ten pabuvęs išprotėtų“, – įsitikinusi vilnietė. Dabar ji dirba lietuviško maisto kavinėje.
Dirbo nuo 4 val. iki vidurnakčio
Jos draugės, kuri irgi dirbo kinų virtuvės restorane, pasakojimas – dar kraupesnis. Restorano virėjas, taip pat kinas, kone gyvendavo darbo vietoje. „Anksti ryte, apie 4 val., pradėdavo ruoštis pietums, dirbdavo iki nakties – vidurnakčio ar dar ilgiau, pamiegodavo kelias valandas tame pačiame restorane ir vėl dirbdavo“, – draugės pasakojimą prisiminė vilnietė.
Kinas uždirbtus pinigus siųsdavo savo daugiavaikei šeimai Kinijoje.
„Jis miegodavo ant kėdės. Esu mačiusi japonus, kurie gamina sušius. Jie irgi miegodavo ant kėdžių. Randa kėdę ir miega. Kai nuvargę, bet kur nulūžta. Matydavau juos miegančius po pietų“, – pasakojo mergina.
Anot jos, darbo inspekcija restoranų, kuriuose ji dirbo, netikrino nė karto. „Manau, kad dėl patikrinimų galima susitarti“, – nedrąsiai spėliojo ji.
Labiausiai ją žeisdavo vadovų teroras. „Vieną dieną mums pasakė – dirbsite tol, kol nepadarysite apyvartos. Vadovė norėjo keliasdešimties tūkstančių litų apyvartos“, – pasakojo virėjo padėjėja.
Restorane, kuriame kai kurie patiekalai – tarkime, vištiena, kainuoja 20–40 litų, tokią apyvartą per dieną, rodos, nesunku pasiekti. Pikčiausia merginai, kad vadovė apskritai sugalvojo taip gąsdinti darbuotojus.
Negavo 5 tūkst. litų
Vilnietė kraupo ir dėl naujų žmonių „skalpavimo“. Jų restorano vadovai nevertino, auklėjo naujokus ant jų šaukdami.
„Būdavo baisu, kai vadovas nežinodavo, kas pas jį dirba, – valytojai 3 mėnesius nebuvo sumokėtas atlyginimas.
Kartais pinigų darbuotojui sąmoningai nemokėdavo. „Buvo japonas, dvejus ar daugiau metų išdirbęs žmogus. Jis išėjo iš darbo negavęs 5 tūkst. litų. Man irgi norėjo nemokėti už kelių mėnesių atliktą darbą. Aš pradėjau kalbėti teisiniais terminais. Vadovas sunerimo, pats ėmė skambinti man ir žadėti, kad tikrai sumokės, kad „visiems sumoka“. Tai buvo skatikai – apie 1 tūkst. litų, bet net kai tokių skatikų norima nesumokėti, tai labai keista. Žaidžiama darbuotojų sąskaita“, – stebėjosi pašnekovė.
Restorano darbuotojus persekiojo nežinomybė. Jie vis vildavosi, kad pinigus gaus, bet taip nenutikdavo.
Eidama darbintis į kinų restoraną Edita girdėjo kolegų perspėjimą, kad kinų ir japonų restoranuose labai sunku. Nepatikėjo.
Dabar mergina kinų ir japonų restoranuose nesilanko. „Supratau, kad ten maistas gaminamas darbuotojų sveikatos sąskaita. Per mažas žmonių skaičius virtuvėje. Virėjas negali tiek laiko skirti patiekalui, kiek turėtų“, – aiškino mergina.
Bauda – iki 5 tūkst. litų
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) vadovas Vilius Mačiulaitis:
„Nors viešojo maitinimo įstaigos nėra prioritetas VDI tikrinti (inspekcija pirmiausia tikrina įmones, kurių darbuotojų gyvybėms ir sveikatai gali grėsti pavojus), tačiau kinų ir japonų restoranai nuolat patenka į tikrinamųjų sąrašą, nes gauname skundų. Pirmiausia dėl to, kad užsieniečiai juose dirba nelegaliai.
Šiemet nenustatėme, kad užsieniečiai restoranuose dirbtų nelegaliai, bet pernai ir dar anksčiau, prieš 2 ar 5 metus, pasitaikydavo tokių atvejų. Jie įvažiuodavo kaip akcininkai ir vieni pas kitus virdavo sriubą. Kad galėtų dirbti Lietuvoje, užsieniečiai turi gauti leidimą, o jie dirbo neturėdami leidimo.
Didžioji dalis skundų dėl nelegalaus darbo yra anoniminiai. Gavus kelis skundus apie nelegalų darbą restoranuose, planuodavome specialias patikrinimo akcijas.
Darbo ir poilsio laiko pažeidimų apskritai Lietuvoje šiemet nustatėme 4 kartus daugiau negu pernai. Nelegalus darbas keičiamas darbo laiko pažeidimais. Išskirtinai daug pažeidimų kinų restoranuose nesame aptikę. Nors apskritai kavinės ir restoranai yra linkę versti darbuotojus dirbti ilgiau, nei leidžia darbo kodeksas.
Sakyti, kad užsieniečiai restoranuose Lietuvoje yra išnaudojami, netikslu. Išnaudojimas – tai nusikaltimas, už kurį taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jei žmonės miega darbe, darbo sąlygos yra nepakenčiamos, jie verčiami dirbti labai ilgai, suvaržoma jų galimybė judėti, gal net atimami jų dokumentai, tai jau nusikaltimas.
Už per ilgas darbo valandas darbdaviai moka baudas nuo 500 iki 5 tūkst. litų.
Apie tokius pažeidimus reikia pranešti. Geriausia, jei tai darytų bendradarbiai lietuviai. Užsieniečiai patys nesikreipia, jie dažnai atvykę iš valstybių, kuriose darbo užmokesčiai – mažesni. Jie laikinai čia, kad užsidirbtų pinigų – dėl to ir dirba be limitų. Be to, jie nemoka lietuvių kalbos ir nežino, į kokias institucijas kreiptis.
Galime kinus Lietuvoje lyginti su lietuviais Vakarų Europoje. Emigravę lietuviai dirba savęs nesaugodami, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Taip ir kinai Lietuvoje.“
