Dabar nurėžti alksniai ar drebulės nešildo nei vartotojų namų, nei jų piniginių. Grūsk negrūdęs šlapias malkas į katilą, iš jų naudos tiek, kiek dūmų.
Todėl vartotojai malkomis šiam šildymo sezonui apsirūpino jei ne prieš metus, tai bent jau prieš pusmetį. Užtat jau antras ruduo, kai biokuro gamintojai, laukdami medienos aukcionų, turi saujomis ryti tabletes nuo galvos skausmo.
Kainos gerokai pasistiebė
Prekyba valstybinių miškų mediena į elektroninę erdvę buvo perkelta 2012-ųjų sausį. Tačiau kaskart pirkimas įsismarkauja artėjant šildymo sezonui ir jam prasidėjus.
Pastaruoju metu miškų urėdijų organizuojamuose aukcionuose malkų ir kirtimo atliekų kainos, palyginti su pirmuoju pusmečiu, smarkiai pakilo.
Pavyzdžiui, Tauragės miškų urėdija pirmąjį šių metų pusmetį už kiekvieną kubinį metrą trečiosios kaitrumo grupės malkų (baltalksnių, drebulių, eglių) aukcione gavo 62 litus. O štai prieš tris savaites vykusiame aukcione kaina už kubinį metrą pasiekė 88 litus.
Ypač smarkiai malkoms skirtos medienos kainą aukciono dalyviai įpūtė Anykščiuose. Metų pradžioje kiekvienas jos kubinis metras aukcione buvo parduotas po 50 litų, o prieš mėnesį – kone po 80 litų.
„Kainos kyla, ir vargu ar tai – jau pabaiga”, – pratarė Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis.
Parduoda ir pigiau
Aukcionuose žaliavos kainas išpučia biokuro gamintojai, o tai neišvengiamai turi įtakos mažmeninei prekybai.
Kubinis metras medienos, nukirstos valstybiniame miške, kainuoja apie 100 litų. O jei ji nugabenama žmogui į kiemą, tai ir visus 130 litų.
„Bet anykštėnai turtingi. Dauguma miškų Anykščių rajone yra privatūs. Iš 55 tūkst. hektarų miškų maždaug 30 tūkst. hektarų priklauso žmonėms.
Dauguma jų malkomis apsirūpina patys. O tol, kol kainos nėra pakankamai aukštos, medienos apskritai nepardavinėja”, – sakė S.Kinderis.
Pušų ar beržų malkoms, žinoma, nei privatininkai, nei urėdijos iš koto neverčia. Tačiau drebulių, baltalksnių ir kitokių prastesnių medžių pilnos pakelės ir pagrioviai.
Tik biokuro gamintojai juos, kaip ir kirtaviečių atliekas, perka nenoriai. Mat jos nėra kaitrios – energetinis naudingumas yra menkesnis nei malkų.
„Kita vertus, net ir tų malkų, kurios biokuro gamintojams patrauklios ir kurias siūlome aukcionams, lieka neišpirktų”, – sakė S.Kinderis.
Žmonėms, kurie neturi savo miško, tereikia pasiraitoti rankoves ir malkomis apsirūpinti keleriems metams į priekį. Mat miško atliekų jie gali prisiruošti už kubinį metrą sumokėję vos 10 litų.
„Žmonėms per sezoną medienos malkoms parduodame po 3–4 tūkst. kubinių metrų”, – pasakojo S.Kinderis.
Paklausa gerokai išaugo
Tad šio rudens aukcionuose malkų kainas įpūtė anaiptol ne menka pasiūla, tačiau didėjanti paklausa. Šiemet jau atidaryta naujų biokuro katilinių Radviliškyje, Alytuje, Šiauliuose, kituose miestuose.
Anot Kėdainių miškų urėdo Juozo Girino, kadangi prekyba vyksta elektroniniuose aukcionuose, kainas nustato patys pirkėjai. Todėl jos gali didėti tiek, kiek jas kels pačios perkančiosios biokuro bendrovės.
Kol kas miškų urėdijos parduoda apie pusę visų turimų medienos kirtimo atliekų.
Jų kainos išaugo daugiau nei dvigubai, pavyzdžiui, Tauragės miškų urėdijoje kainos augo 62 proc. – nuo 32 iki 52 litų, Kėdainių – nuo 35 iki 58 litų už kubinį metrą.
Iki rekordų medienos aukcionuose toloka
Remigijus Lapinskas
Biomasės energetikos asociacijos „Litbioma” prezidentas
„Biokuras vasarą buvo tris kartus pigesnis už dujas, šiuo metu 2,5 karto pigesnis. Tai, kad medienos kaina aukcionuose pakilo 20–40 proc., dar nereiškia, kad tiek pat pabrangs galutinis produktas – biokuras.
Elektroninėje prekybos sistemoje kurui skirtos medienos kainos toli gražu nepasiekė aukštumų, buvusių prieš kelerius metus. Juk būdavo, kad už prasčiausių – trečiosios kategorijos malkų kubinį metrą tekdavo pakloti 90–100 litų.
Kainos keičiasi prieš kiekvieną šildymo sezoną: kiekvieną rudenį ir malkų, ir kirtaviečių atliekų kainos ima kilti, pavasarį – kristi.
Kita vertus, atsiranda vis daugiau naujų biokuro katilinių, biomasės poreikis didėja. Kol pasiūla nebus tinkamai sureguliuota, tam tikruose regionuose medienos kainos ir toliau kils.
Tradiciškai didžiausios kainos yra Vakarų Lietuvoje: medienos poreikis ten didesnis, nes per uostą vyksta eksportas, miškingumas palyginti menkas.
Kita vertus, bioenergetikos plėtra – tai ne tik paklausos didinimas statant katilines. Reikia didinti ir kuro pasiūlą.
Pravartu nepamiršti ne tik ES paramos energetinių augalų plantacijoms plėsti, bet ir nenaudojamai medienai iš miškų išvežti, jaunuolynams valyti, galop – krūmynams iš melioracijos griovių iškuopti ar atžalynams elektros tinklų linijose išvalyti.”
