Vilnietė galėtų įsidarbinti, pavyzdžiui, kasininke, bet teigia, kad jai tai neapsimoka: „Aš gaunu 1000 Lt, tai man bent mėnesinio bilieto nereikia pirkti, nereikia pietų dėtis. Jei eitum į darbą, tai tik papildomos išlaidos.“
Nors be šios paramos R.Markelionienė išgyventi negalėtų, nes net kartu su ja ir vyro gaunamu atlyginimu penkių asmenų šeimos mėnesinės pajamos siekia tik apie 2000 Lt, ji dėkingumo valstybei nejaučia.
„Atsimenu, kai prieš 22 metus sausio 13-ąją ėjau prie televizijos bokšto, jei dabar kas nors panašaus būtų, tai tikrai neičiau“, – sakė gyvenimu Lietuvoje pasipiktinusi moteris.
Jos manymu, tai, kad visą pasaulį sudrebinusi krizė jau baigėsi, jaučia tik politikai, o paprasti žmonės gyvena po senovei.
Pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių lietuvių dalis grįžo į ikikrizinį lygį. Remiantis Statistikos departamento duomenims, per metus iš nepritekliaus išsikapstė maždaug 50 tūkst. šalies gyventojų – 2012 m. skurde gyveno 18,6 proc. Lietuvos.
Tačiau gyvenimas gerėja ne visiems – daugiau nei pusė milijono lietuvių ir toliau gyvena nepasiturinčiai. Įdomu tai, kad gyvenančiųjų nepritekliuje sumažėjo beveik tiek pat, kiek Lietuvoje apskritai sumažėjo gyventojų.
Negali vaiko vesti į darželį
R.Markelionienė sakė, kad norint gyventi netaupant kiekvieno cento jos šeimai per mėnesį reiktų bent 3000 Lt.
Tiek jai pakaktų užmokėti už šildymą, produktus, kurių kainos nuolat kyla, aprūpinti mokyklą lankančius vaikus.
Du – 13-os ir 11-os metų – R.Markelionienės sūnūs lanko mokyklą, o 5-erių metų jaunėlis planuoja eiti į darželį, tačiau kol kas negauna jame vietos.
Pirmą kartą darželį jaunėlis pradėjo lankytis būdamas trejų, tačiau tada jis negalėjo ten likti.
Apie vietų trūkumą vaikų darželiuose žino kiekvienas sostinės tėvas. Problema jau daug metų lieka neišspręsta, ir vaiką leisti į įstaigą arčiausiai namų pasiseka ne visiems.
Kitiems apskritai nėra vietos. Vien šiemet tūkstantis vaikų dėl perpildytų grupių nepateko į jokį sostinės darželį.
R.Markelionienė savo jauniausiąjį sūnų nori leisti ten pat, kur ėjo ir kiti du jos vaikai – į darželį „Boružėlė“, kuris yra visai šalia šeimos namų. Tačiau vietos jame kol kas neatsiranda.
Už butą siūlė pusę milijono
Trijų vaikų motina sakė nesuprantanti, kodėl žmonės galvoja, kad Žvėrynas, tai – prestižinis rajonas.
„Na, taip, gal susisiekimas patogus, arti centras, bet daugiau tai nieko“, – svarstė ji.
Markelionių šeima gyvena name, kuris padalintas į šešis atskirus butus. Prieš krizę, kai būsto kainos buvo stipriai išsipūtusios, ne vienas žmogus norėjo jį pirkti, tačiau to padaryti nepavyko, nors R.Markelionienė ir norėjo.
Nesutiko jos kaimynai. Vienas sakė, kad ten gyvena nuo vaikystės, ir jį išneš nebent kojomis į priekį, kita močiutė taip pat norėtų numirti name, kuriame praleido visą savo gyvenimą.
Senjorų neįtikino net ir pasiūlymas kiekvienam sumokėti po 500 tūkst. Lt.
Paklausta, ar bandytų tartis su kaimynais, jei atsirastų naujas 15 arų sklypo pirkėjas, moteris nukirto neigiamai.
„Kam įdomu, tegul eina ir tariasi. Su jais beviltiška, sunkiai bendrauja kartais jie su protu, kliedi“, – savo kaimynus apibūdino R.Markelionienė.
Trūksta patirties
Iš valstybės pašalpų gyvenanti R.Markelionienė sakė kiekvieną rytą peržiūrinti darbo pasiūlymų skelbimus, siunčianti savo gyvenimo aprašymus, tačiau kartais darbdaviai ne tik nepasikviečia pasikalbėti, bet net nepaskambina.
Iki kol prarado darbą, moteris dirbo administratore Valstybiniame augalų veislių tyrimų centre, tačiau 2010 m. jį reorganizavo.
R.Markelionienė tuo metu buvo dekretinėse atostogose ir jos atleisti negalėjo pagal įstatymą, taigi jai pasiūlė valytojos darbą. Tačiau ji atsisakė ir pasiėmė išeitinę kompensaciją.
Dabar ji vėl norėtų dirbti administratore, tačiau kur tik nesidarbintų, visi sako, kad jai trūksta patirties.
„O iš kur tu tos patirties gausi, jei tavęs niekas nepriima? Čia toks uždaras ratas“, – piktinosi į penktą dešimtmetį įkopusi moteris.
Tiesa, dirbti kasininke prekybos centre ji nenorėtų, nes „niekada neturėjo gyslelės dirbti su pinigais“.
Be to, atlyginimą kasininkai gauna minimalų, tai R.Markelionienė galvoja, kad jai net neapsimoka dirbti.
„Aš gaunu 1000 Lt, tai man bent mėnesinio bilieto nereikia pirkti, nereikia pietų dėtis. Jei eitum į darbą, tai tik papildomos išlaidos“, – argumentavo ji.
Gauna ir kitos paramos
Markelionių šeimai padeda ne tik valstybė. Pavyzdžiui, neseniai vykusi „Maisto banko“ akcija skiria sausus davinius.
R.Markelionienė pasakojo apie „Iki“ parduotuvę Kalvarijų gatvėje, kuri atiduoda paskutinę dieną galiojančias prekes.
„Jiems kartais net ir išdalijus kažkas lieka, tai man paskambina, aš nuvažiuoju ir pasiimu. Tikrai nėra taip, kad senas prekes sukiša. Pavyzdžiui, duona, juk nėra taip, kad ji jau rytoj supelys. Pienas taip pat, dar kelias dienas gali vartoti. Ir dešrų, ir dešrelių, ir sausainių, ir jogurtų, ir varškės duoda. Vis tiek iš to galima kažką pagaminti. Gali spurgų prikepti ir su pienu pavalgyti“, – pasakojo motina.
Jos vaikai lanko „Maltos ordiną“. Tai tokia labdaros organizacija, vasarą vaikus vežanti į stovyklas, o kitais metų laikais užimanti juos dienos centre.
Kartais vaikus nuveda į vandens parką, muziejų ar kino teatrą. Per Kalėdas maltiečiai ruošia renginį, duoda dovanų.
„Manau, kad tai labai gerai, kad vaikai kuo mažiau tose gatvėse trintųsi“, – sakė trijų vaikų motina
Šeima taip pat gauna kompensaciją šildymui, tačiau jai nepatinka, jog ji mokama ne iš karto.
„Pernai už visą sezoną gavau tik 300 Lt, tai net kartais nesinori ten eiti ir tąsytis su popieriais“, – nepatenkinta buvo R.Markelionienė.
Ji taip pat prisiminė vieną savo mamos pasakojimą, kai ji nuvažiavo paimti maisto davinio į Kalvarijų gatvę.
Sakė: „Man toks graudulys suėmė, pradėjau verkti, net po karo nereikėjo eiti rankas ištiesus, o dabar...“
Pažįsta gyvenančių prasčiau
R.Markelionienė taip pat papasakojo apie savo draugę, vieną auginančią keturis vaikus.
„Mes dar mes, bet jai tais momentais... Kai pati dirbau, mes važiuodavom pas ją visada pilnais krepšiais“, – sakė vilnietė.
R.Markelionienės draugės vyras išvažiavo uždarbiauti į Angliją, susirado kitą šeimą ir ją paliko vieną.
Dabar būna dienų, kad jie visi penkiese tik iš kruopų ir gyvena, o dar iš pradžių jai nenorėjo duoti pašalpos, reikėjo įrodinėti, kad tėvo nėra, nors visokiems mėlynanosiams tuos 350 Lt skiria be problemų.
Komentaras
„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė:
Šalyje tikrai yra skurdžiai gyvenančių namų ūkių ir daliai jų tai nėra pasirinkimas, o lemia objektyvios aplinkybės, kaip jų pačių ar šeimos narių sveikatos būklė ir panašiai. Tačiau šios šeimos situacija tikrai nėra viena jų.
Akivaizdu, jog šiai šeimai už išlaidų valdymą gerokai svarbiau yra užsitikrinti tam tikrą pajamų lygį. Atsižvelgiant į tai, manau, jog gyventi prisiduriant iš socialinės pašalpos, kompensacijų bei „Maisto banko“ paramos ir ieškoti „patinkančio darbo“ ar leisti sau dirbti tik pusę etato yra per didelė prabanga.
Tokią prabangą skatina ir valstybės parama, nes, kaip sako pati šeima, jai „dirbti nebeapsimoka“. Suprantamas noras dirbti mėgstamą darbą, tuo labiau gerai apmokamą, bet jei kol kas tam neatsiranda galimybė, nevertėtų būti išrankiam darbo vietoms ar pareigoms. Be to, juk dirbant visuomet galima ieškoti kitų galimybių įsidarbinti. Ir dažnai tos galimybės yra gerokai didesnės (dėl kaupiamos patirties, naujų pažinčių, rekomendacijų) nei liekant namuose.
Be žemo asmeninių pajamų lygio, įsidarbinimas svarbus ir tuo, jog dabartinį nesektiną pavyzdį mato trys šeimos atžalos, kurioms formuojamas netinkamas požiūris į asmeninės gerovės kūrimą. Be to, Rita neturi ir socialinio draudimo, nekaupia stažo pensijai, tad šeima rizikuoja tapti socialiai remtina visą savo gyvenimą.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2013 m. rugsėjį darbdaviai buvo užregistravę daugiau nei 30 tūkst. laisvų darbo vietų, iš kurių maždaug kas trečia – Vilniuje. Ir tai tik darbo biržos duomenimis. Beje, administratoriaus pozicija buvo tarp tų, kuriai paklausa labiausia išaugo. Taigi skaitant apie keblumus susirasti darbą, kyla prielaida, jog galbūt yra keliami neadekvatūs atrankos kriterijai potencialioms darbo vietoms, pareigoms ir, ar atlygiui, galbūt nėra tinkamai pateikiama informacija apie save ir motyvacija, todėl nesulaukiama tokios susidomėjimo iš potencialių darbdavių kaip tikimasi.
Kita vertus, įdomu, kokios priežastys lemia, kad vyras, turintis kompetencijos dirbti statybose, kuriose nedarbo lygis nesiekia 2 proc., ir toliau mažėja, dirba tik pusę etato. Galų gale rinkoje tikrai jau yra laisvų darbo vietų, nereikalaujančių specifinės kompetencijos, kurių, tikiu, jis galėtų imtis.
Kitas dalykas, krentantis į akis ir panašu turėjęs įtakos ir susidariusiai situacijai, šiek tiek atsainus požiūris, atsakomybės delegavimas, lūkestis, jog kažkas kitas turi šeimai užtikrinti gerovę, kažką suteikti, tartis su kaimynais ir pan. Akivaizdu, jog pirmiausia reikėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, sprendimus ir veiksmus, o ne laukti ir tikėtis, kad problemos ar situacijos išsispręs pačios ar kitų dėka.
