Šią savaitę portale lrytas.lt didelio skaitytojų dėmesio sulaukė vienos Vilniaus šeimos istorija „Šeimos dilema: dirbti už skatikus ar gyventi iš pašalpos“.
Redakcija sulaukė krūvos laiškų, kuriuose pasakojamos asmeninės patirtys. Keli jų iš valstybės pašalpų gyvenančią moterį gynė, kiti – smerkė.
Būtent pastarieji rašė, kad net ir gaudami po 5 ar 6 tūkst. Lt per mėnesį jie nesugeba patenkinti visų poreikių ar sutaupyti juodai dienai („5000 Lt uždirbančios poros atsakas šeimai, kuriai „neapsimoka dirbti“ ir „6000 Lt uždirbančios šeimos patirtis: „Sutaupyti nelabai yra ką“).
Kodėl taip yra?
Pirma versija: darbdaviai nepasidalija pelnu
Turbūt esate girdėję aiškinimų, kad darbdaviai Lietuvoje yra tikri nevidonai, nes išnaudoja savo darbuotojus ir moka jiems tik minimalų mėnesinį atlyginimą.
Be abejo, šiuose žodžiuose yra tiesos. Vien tik žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo istorijų apie siaubingus darbdavius, pavyzdžiui, „Palangos padavėjos portretas – dirbanti už 6 litus ir valganti iš klientų lėkščių“.
Lietuvoje įmonių grynasis pelnas pernai sudarė 7,5 mlrd. Lt, būtent šios sumos sąskaita būtų galima darbuotojams didinti atlyginimus, tačiau tai dažniausiai nesutampa su verslo savininkų ar akcininkų interesais.
Atsakymas, ar įmonės turėtų labiau dalytis pelnu su savo darbuotojais, priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasaulėžiūros.
Pavyzdžiui, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad Lietuvoje pasiskirstymas uždirbtomis gėrybėmis yra adekvatus ir jis kokių nors struktūrinių problemų nemato.
Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. Lietuvos įmonės savo darbuotojų atlyginimams iš viso sumokėjo maždaug 16,5 mlrd. Lt. Tai sudaro šiek tiek daugiau nei 14 proc. visų jų gamybos išlaidų, kurios bendrai siekė per 216 mlrd. Lt.
Beveik 8 mlrd. įmonės sumokėjo už ilgalaikį materialaus turto nusidėvėjimą, 424 mln. kainavo nematerialaus turto amortizacija, 37 mlrd. – už nupirktas paslaugas, beveik 5 mlrd. už socialinį draudimą, 66 mlrd. už sunaudotas žaliavas, medžiagas ir kurą ir 796 mln. teko veiklos mokesčiams.
Taigi, išlaidos atlyginimams Lietuvos įmonėms yra trečioje daugiausia išlaidų kainuojančių sričių vietoje – po žaliavų ir paslaugų.
Įmonių pardavimo pajamos 2012 m. siekė beveik 224 mlrd. Lt, o bendras pelnas per 39 mlrd. Lt.
Taip pat reikia pastebėti, kad čia pateikti bendri visų Lietuvos įmonių rodikliai, tad tam tikros atskirų sektorių peripetijos nėra matomos.
Antra versija: per dideli mokesčiai
Apie tai, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra per didelis, taip pat nuolat kalbama. N.Mačiulis sutiko, kad tai yra problema.
Pavyzdžiui, 2,5 tūkst. Lt „į rankas“ gaunantis darbuotojas darbdaviui iš tiesų kainuoja 4311,84 Lt.
„Ant popieriaus“ toks atlyginimas yra 3289,47 Lt, iš kurių 15 proc. tenka gyventojų pajamų mokesčiui, 6 proc. – „Sodros“ sveikatos draudimui, 3 proc. – pensijų socialiniam draudimui.
Pats darbdavys dar „Sodrai“ sumoka 30,98 proc. (1019,08 Lt) ir 0,1 proc. skiria įmokai į garantinį fondą (3,29 Lt).
Taigi, valstybei iš viso atitenka 42 proc. visos darbuotojo sukurtos vertės.
Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuva šiuo atžvilgiu yra vidutiniokė. Remiantis 2010 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuvoje nuo vidutinio atlyginimo buvo sumokama 40,9 proc. mokesčių.
Daugiausia sumokėdavo belgai – 55,4 proc., o mažiausiai – airiai – 29,3 proc. Daugelio kitų valstybių mokesčiams tenkanti dalis svyravo nuo 30 iki 50 proc.
Politekonomė Aušra Maldeikienė sakė, kad bene didžiausia Lietuvos problema yra tai, kad neturime nė vienos partijos, kuri kalbėtų ne apie turtingą verslą arba pašalpas gaunančius žmones (daliai kurių, jų tikrai reikia), bet apie dirbančius ir iš tiesų valstybę išlaikančius žmones.
„Gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur atseit viskas gerėja, tačiau išgyventi yra taip pat sunku. Maistas brangsta, būstas brangsta“, – dėstė pašnekovė.
Jos manymu, daugiausiai problemų jaučia į šešėlinę ekonomiką neįsitraukę, sąžiningi žmonės.
„Vyrai dirba, visaip stengiasi išlaikyti šeimą, bet mato, kad sąžiningai to padaryti niekaip nepavyksta. Po to pradeda gerti, žudytis. Moteris irgi dirba sunkiai, tačiau stengiasi nepamiršti vaikų – jiems reikia įdėti valgyti ir taip toliau. Jos nespėja, todėl taip pat jaučiasi blogai“, – kalbėjo A.Maldeikienė.
Trečia versija: žmonės nemoka valdyti pinigų
Lietuvoje populiarūs greitieji kreditai, kurie, su labai retomis išimtimis, yra tiesus kelias į skolas.
Žinoma, šeimos, uždirbančios po 5 ar 6 tūkst. per mėnesį, nėra šių įstaigų tikslinė grupė, tačiau jie neblogai iliustruoja bendrą Lietuvos gyventojų finansinį raštingumą.
N.Mačiulis sakė, kad viskas priklauso nuo šeimos įpročių. Jeigu ji neplanuoja savo finansų, tada ir 10 tūkst. neužteks.
Jis taip pat pastebėjo, kad Lietuvos šeimos, palyginti su Skandinavijos šalimis, gauna labai nedaug pajamų iš kapitalo. Švedijoje, Norvegijoje ar Suomijoje dauguma į antrą gyvenimo pusę perkopusių asmenų stengiasi, kad jų pajamos iš kapitalo leistų dirbti mažiau.
N.Mačiulis siūlė šeimoms kas mėnesį atsidėti po 10 proc. gaunamų pajamų, tai leistų jiems išvengti sunkumų įvykus netikėtumams.
Su juo sutiko ir finansų patarėja Inga Baladinskienė, ji taip pat sakė, kad didžiausia klaida, jog žmonės neplanuoja.
„Pagrindinis principas turi būti – uždirbti daugiau nei išleidi“, – sakė ji.
