Rūdninkų knygynas pirmuosius skaitytojus įsileido prieš 12 metų ir nuo pat pradžių pradėjo ieškoti savo veido. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Knygyno vadovas Deimantas Vainilka su seserimi Karolina keliaudami po užsienio šalis dairėsi į ten įsikūrusių knygynų pasiūlą, stebėjo, kaip aptarnaujami klientai, kokio pobūdžio bendruomenė buriama aplink knygyną.
„Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog knygynas – ne šiaip sau buitinis prekybos centras, o specifinę atmosferą kurianti erdvė, kurioje tarsi turėtum susikaupti ar pasitempti.
Kol atradome savo sistemą, pirmi penkeri metai buvo kiek sudėtingi. Fantazavome, kaip turi atrodyti tikrasis knygyno veidas, tačiau stigo žinių ir pinigų.
Buvome atakuojami kaip skėrių leidyklų, siūlančių pačius įvairiausius leidinius. Ir, žinoma, kiekviena juos gyrė kaip pačius geriausius, gražiausiai išleistus ir perkamiausius.
Supratome, kad jei nedarysime atrankos, greitai tapsime paprasčiausiu šiukšlynu. Laikui bėgant įsitikinome, kad privalu kurti savitą knygyno veidą, o ne sekti kitų didžiųjų rinkos ryklių pėdomis“, – apie savo knygyno sampratą kalbėjo D.Vainilka.
Jo teigimu, žmonėms svarbu išskirtinumas, kokybiškos prekės ir malonus aptarnavimas.
Juk būna, kad su lankytoju prašnekama kone visą valandą – pradedama kalba apie muziką ir baigiama gyvenimo istorijomis.
– Kada Rūdninkų knygynas įgavo savitą stilių? – pasiteiravo „Sostinė“ knygyno savininko.
– Ketvirtaisiais knygyno gyvavimo metais, kai atsivežėme užsieninių meno, mados ir informacinių technologijų žurnalų. Štai tada ir tapome išskirtiniu ir atpažįstamu sostinės knygynu. Mieste nebuvo jokios mums analogiškos vietos.
Spjovėme į didžiųjų knygynų topuose išrikiuotus mažaverčius skaitalus ir lankytojui siūlome tik rinktinę literatūrą. Atrenkame ją savo nuožiūra – lentynose rikiuojasi daugiausia pripažintos, įvairius apdovanojimus gavusios ar šiaip maištingos knygos.
Be to, visai neseniai knygų skyrių papildėme istorijos ir filosofijos veikalais.
– Tačiau bene daugiausia dėmesio šiuo metu knygyne skiriama muzikai?
– Taip, muzika atsirado netrukus po žurnalų. Iš pradžių vinilines plokšteles naudojome kaip dekoraciją knygynui papuošti.
Turėjome pasikabinę ir dvi „Foje“ plokšteles-picas, kurių jau niekur nebuvo įmanoma įsigyti. Kartą atėjo vienas vyrukas ir papasakojo, kaip buvo sukūręs planą tuos vinilus iš mūsų pavogti – jie taip buvo geidžiami!
Ilgainiui žmonės ėmė klausinėti, ar tų pakabintų plokštelių neparduodame. Štai taip pamažu į lentynas sugulė „Bix“, Bobo Marley muzika.
Galiausiai Vilniuje nebelikus nė vienos muzikos įrašų parduotuvės, supratome, kad tai puiki sritis, kurią reikia užpildyti.
Juk žmonės niekur negalėjo įsigyti originaliai išleistą, o ne piratinį turginį mėgstamo atlikėjo albumą.
– Muzikai, kaip ir knygoms bei žurnalams, tikriausiai irgi galiojo ta pati griežta atranka?
– Taip. Vaikščiodami tarp knygyno lentynų žmonės išvysta ištisą klasikinio džiazo enciklopediją, susipažįsta su sunkesne muzika – roku ir metalu.
Taip pat daug dėmesio skiriame naujų natų paieškoms – pildome lentynas naujausia nepriklausomo roko (indie) ir elektronine muzika.
Įdomu tai, kad dažnai patys klientai pataria, ką naujo galime atsivežti į knygyną, užsisako pačių įvairiausių grupių albumų.
Tačiau bene daugiausia dėmesio Rūdninkų muzikos skyriuje tenka džiazui: esame pasaulinio garso leidyklos „ECM Records“ oficialūs atstovai Lietuvoje.
– Ir koks tas vilnietis, užsukantis į Rūdninkų knygyną?
– Pastebiu, kad senamiestyje daug laiko praleidžiantys žmonės šiek tiek skiriasi nuo miegamuosiuose rajonuose gyvenančių vilniečių.
Senamiesčio gyventojai nepaprastai įdomūs, kalbūs, reiklūs. Žmogus, užsukantis į knygyną, yra labai išprusęs ir išrankus. O tai reiškia, kad jei jis skaito rinktines knygas, vadinasi, yra daug išrankesnis ir dėl muzikos.
Ir atvirkščiai – besiklausantis puikios muzikos skaito tik pačias geriausias knygas.
Galima pasakyti taip: lankytojas, perkantis muzikos albumus, paprastai nepraeina neužmetęs akies ir į knygų ar žurnalų lentynas.
Stengiamės, kad atėjęs jis gautų visokeriopą kultūrinį pasitenkinimą!
– Kaip pavyksta atsilaikyti prieš didžiųjų knygynų konkurenciją?
– Konkurentai? Tiesą sakant, mums ant jų nusispjauti. Čia greičiau mus kopijuoja, o ne mes bandome ką nors vytis ir „neatsilikti nuo leidybos madų“.
– Ar per 12 metų pasikeitė pirkėjų poreikiai ir skonis?
– Taip. Anksčiau juk niekas net nežinojo nepriklausomo roko muzikos, o dabar tai vienas populiariausių ir perkamiausių stilių.
Bet iš esmės dominuoja klasika – tiek literatūros, tiek muzikos. Franzas Kafka, Samuelis Beckettas, Vladimiras Nabokovas ar Ernestas Hemingway lygia greta keliauja su „Pink Floyd“, Keithu Jarrettu, Patu Metheny ar „AC/DC“.
