Prieš išvažiuodama į užsienį su sūnumi Austėja Lietuvoje uždirbo triskart daugiau nei minimalus atlyginimas, kuris tuomet buvo 800 litų.
„Regis, skųstis nebūtų buvę dėl ko. Bet kad uždirbčiau tą sumą, turėdavau dirbti daug viršvalandžių. Šiuo metu dirbu kelias valandas per savaitę, gaunu panašiai tiek, kiek uždirbdavau Lietuvoje su visais viršvalandžiais“, - pasakoja lietuvė.
Moteris skaičiuoja: jei tektų Švedijoje vienai išgyventi su vaiku, uždirbamų pinigų neužtektų. Reikėtų mesti mokslus ir dirbti pilnu etatu. O kol kas ji investuoja į ateitį – ruošiasi stojamiesiems į švedų gimnaziją. Daugiau automobiliui ir atostogoms
Ji pripažįsta – mokesčiai Švedijoje nėra maži. Tačiau pinigai sugrįžta. Pavyzdžiui, Austėja vaikui mokyklai nuperka tik kuprinę ir rūbus. Visa kita – priemones mokslui, net ekskursijas organizuoja ir apmoka mokykla.
Tiek gyvendama Lietuvoje, tiek išvykusi į užsienį Austėja atidžiai skaičiavo, kokioms reikmėms kiek pinigų atidėti. Kaip pasakoja moteris, persikėlus gyventi į Švediją piniginėje iš esmės niekas nepasikeitė. Tik atostogoms skiria daugiau: čia kaupia pinigus kelionėms tiek po pačią Švediją, tiek kelionėms į Lietuvą ar svetur.
Daug daugiau išlaidų atsirado ir automobiliui, nes, kaip sako Austėja, šimtas kilometrų Švedijoje – ne rodiklis.
„Tačiau elektros netaupome. Čia įprasta, kad tamsiuoju paros metu visur šviestų. Tai ir mes įpratome: šviesa kieme, šviesa terasoje, šviesos languose. Kai parvažiuojame į Lietuvą, tėvai juokiasi: „O, švedai grįžo – šviesas visur palieka“, - pasakoja Austėja, kurios šeimai kilovatvalandė elektros kainuoja 60 centų.
Tiesa, Lietuvą į Švediją iškeitusiai moteriai teko įprasti atidėti pinigų sveikatai, nes, kaskart apsilankius ligoninės priėmimo skyriuje ar poliklinikoje pas šeimos gydytoją, suaugusiems reikia sumokėti simbolinį mokestį, prasidedantį 40 litų. Tačiau jei vien gydytojo apžiūros nepakanka ir prisieina gulti į ligoninę, už nieką kita primokėti nebereikia. O vaikams visos paslaugos nemokamos.
„Kai paskaičiuojame, matome, kad būtinosioms prekėms – maistui, drabužiams, išleidžiame panašiai, kiek ir Lietuvoje.
Tačiau čia daug brangesnės paslaugos. Pavyzdžiui, kirpėja už plaukų galiukų kirpimą paima 80 litų, nusidažyti plaukus pasiūlė už 480 litų. Galima rasti, kur berniuką apkerpa už 60 litų. Kadangi paslaugos brangios, neretai švedai net ir ganėtinai naują, tačiau sugedusį daiktą metą lauk, nors remonto reikėtų tik minimalaus“, - apie gyvenimą Švedijoje pasakojo lietuvė.
Ji sako, kad Švedijoje stengiasi visa, ko reikia, pirkti iš kaimynų, o ne parduotuvėse. Kartais tai yra pigiau, kartais brangiau, bet taip palaiko bendruomenės narius.
Švedai draudžia viską, kas įmanoma
Pas mylimąjį į Švedijos pietus, Jonšiopingo regioną, išvažiavusi moteris sako, kad jos šeima kaip tik laukia pasiūlymų iš draudikų, kiek kainuotų jiems apsidrausti gyvybes. Draudimo kompanijos Švedijos gyventojams suteikia pilnus pasiūlymų paketus, kuriuos įsigijus draudimo paslaugoms taikomos nuolaidos. Už tai švedai ir draudžia viską: save, vaikus, šunis, katinus, žirgus, automobilius, namus, pajamas. Tokį įspūdį apie šiauriečius susidarė prieš dvejus metus į Švediją su sūnumi išvykusi gyventi lietuvė Austėja.
Be privalojomo automobilių draudimo trisdešimtmetė Austėja yra apdraudusi namuose esantį turtą. Kadangi jos šeima gyvena nuomojamame name, būsto šeimininkai apdraudžia patį pastatą, o baldų ir kitų daiktų draudimas – jau nuomininkų problema.
Kad galėtų dirbti, moteris Švedijoje turėjo įsteigti vadinamąją paprastąją firmą, kas primena Lietuvoje esantį verslo liudijimą. Tad Austėja apdraudė ir savosios firmos veiklą.
„Lietuvoje metus draudžiau vaiką nuo nelaimingų atsitikimų. Ir dabar, laukdama pasiūlymų iš draudikų, labiau galvoju apie vaiko draudimą, nors jį, kaip ir kitus jo bendramokslius, nuo nelaimingų atsitikimų yra apdraudusi rajono valdžia.
Kai sūnus atėjo į mokyklą, buvo pranešta, kad rajono valdžia apdraudė mokinius nuo nelaimingų atsitikimų mokykloje ir pakeliui į/iš jos.
Išmoka priklauso nuo problemos dydžio: galima susigrąžinti kelionės išlaidas pas medikus, išlaidas vaistams, žalą, patirtą už sulaužytus akinius ar suplėšytus drabužius. Reabilitacija įvertinta apie 15 tūkst. litų, išmoka už neįgalumą gali siekti ir 500 tūkst. litų, užsikrėtus ŽIV ar hepatitu vienkartinė išmoka būtų apie 80 tūkst. litų“, - aiškino pašnekovė.
Ji juokauja, kad būdama Lietuvoje gyvybės neapsidraudė, nes neatsirado toks darbuotojas, kuris subtiliai būtų mokėjęs prie jos prieiti.
„Yra tokių, kurie gyvybės draudimą renkasi dėl stabilesnės vaikų ateities.
Mes jo ateitimi rūpinamės kiek kitaip: esame atidarę banke sąskaitą ir kiekvieną mėnesį į ją pervedame pinigų. Yra buvę, kai pervedu kelis šimtus litų, yra buvę, kad ir dešimt.
Jei pasiliktume Švedijoje ir vaikas norėtų čia studijuoti, aukštasis mokslas nekainuotų, bet reikia turėti iš ko pragyventi“, - kalbėjo Austėja.
Reikia tikslo
Rasa Mažrimienė „Vilniaus finansiniai patarėjai“ direktorė, kiekvienam, susiruošusiam laimės ieškoti užsienyje, pataria: reikia turėti pinigų tiek kelionei į vieną, tiek ir į kitą pusę. Juk būna netikėtumų – nepavyksta rasti darbo, pastogės. Be to, susikrovus lagaminus reikia turėti omenyje, kad paprastai užsienyje nuomojantis būstą tenka sumokėti kelių mėnesių depozitą.
„Taisyklės ir protingo elgesio su pinigais principai kiekvienoje šalyje panašūs. Jei Lietuvoje siūloma sukaupti tiek pinigų, kad galėtumėte išgyventi tris, šešis mėnesius, užsienyje reikia turėti didesnę atsargą. Nelaimės atveju namuose visada atsiras, kas padės, o svetima šalis yra svetima: jei liga – užsienyje ji kainuos daugiau. Jei kokia kita nelaimė – išlaidos taip pat bus didesnės“, - svarsto R.Mažrimienė.
Ji pataria vykstantiems užsidirbti turėti tikslą, kam kaups pinigus, nes, anot pašnekovės, dirbti be tikslo nėra prasmės. Uždarbį dėti į kojinę taip pat netikslinga, nes saugomi, o ne investuojami pinigai nuvertėja. Kaip investuoti – kiekvieno reikalas.
Vienas, galvojantis grįžti į Lietuvą, čia perka nekilnojamąjį turtą, kitas, įsidarbinęs kompanijoje, kurioje dirba vietiniai, o ne imigrantai, perima jų finansinius įpročius.
Vis dėlto, kaip sako finansų patarėja, geriausia, kad pinigai dirbtų ten, kur žmogus gyvena.
„Jei tikslas – užsidirbti ir grįžti į Lietuvą su kapitalu, čia galima rasti ne mažiau galimybių, kur padėti pinigus. Tačiau jei išvažiuojama su mintimi įleisti šaknis užsienyje, nėra prasmės Lietuvoje ieškoti investavimo galimybių“, - patarimus dalijo R.Mažrimienė.
