Užsieniečiai Lietuvoje seniai dairosi ne tik į dirbamąją žemę, bet ir į miškus. Pastaruosius jie perka prisidengę lietuvių valdomomis įmonėmis.
Tik jiems miškuose – klaidžiau. Mat Lietuvoje privatūs miškai dažnai priklauso keletui savininkų arba jų plotai labai nedideli. Todėl susitarti su keliais šeimininkais iš karto nėra paprasta.
Vis dėlto pastaruoju metų prekyba privačiais miškais tampa vis aktyvesnė.
Verta pirkti dabar
Buvęs pieno perdirbimo bendrovės „Varėnos pienelis“ vadovas Kęstutis Zokaitis išsižadėjo samdomo darbuotojo pareigų naštos. Ir dirba tai, ką moka geriausiai, – verčiasi miškininkyste.
„Gyvenu Varėnoje. Kūriau šį verslą 15 metų ir dabar dirbu pats sau. Perku mišką, išvalau, prižiūriu, atsodinu.
Tol, kol buvo skiriama ES paramos miškams veisti, sodinau ir jaunuolynus“, – pasakojo K.Zokaitis.
Jo teigimu, pastaruoju metu miško paskirties žemė brangsta taip pat sparčiai kaip ir žemės ūkio paskirties.
Tačiau kol užsieniečiams rankos dar surištos: jie gali pirkti tik per lietuvių įsteigtas įmones. Todėl miško paskirties žemės kaina dar įkandama.
„Užsienyje miškas su žeme yra daug brangesnis nei išsikirsti parduodama mediena. Pas mus – atvirkščiai.
Todėl išmanantiems miškininkystę verta mišką pirkti, kol dar įmanoma tai padaryti“, – kalbėjo K.Zokaitis.
Išpjauna ir apgauna
Pastaruoju metu mišką (dažniausiai – šiek tiek iškirstą) suskato parduoti žmonės, kurie mato, kad greito pelno iš jo nebebus.
„Vyresnio amžiaus žmones dažnai apgauna medienos pjovėjai. Jie pelnosi iš tų žmonių neišmanymo. Varėnos kraštuose netrūksta pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus žmonėms pjovėjai už jauno miško išretinimą sumoka juokingą sumą.
Pavyzdžiui, išretina 28 hektarų jaunuolyno ir už tai žmonėms atkiša vos 12 tūkst. litų. Tai – daug mažiau, nei buvo verta mediena“, – pasakojo pašnekovas.
Žmonės, supratę, kad yra apgauti, tokį išpešiotą mišką parduoda.
Pasak K.Zokaičio, įsigijęs tokį pirkinį jis kirtavietes atsodina, sutvarko ir toliau prižiūri.
Pastaruoju metu mišką ryžtasi parduoti toli nuo jo gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, Dzūkijoje paveldėtus plotus parduoda šiauliečiai ar klaipėdiečiai. Juk mišką reikia prižiūrėti – vėjo išvartytus medžius išpjauti, retinti, sausuolius išvalyti.
Pasak pašnekovo, išpjovęs subrendusius medžius, medieną jis parduoda, o pinigus vėl investuoja į mišką. Kol kas mediena kainuoja brangiau nei pats miškas su žeme, todėl toks verslas lieka perspektyvus.
Norinčių parduoti netrūksta
„Aktyviau pirkėjų ieško ir tie smulkūs savininkai, kurie mato, kad iš tų keleto nenašaus, nebrandaus miško hektarų jiems jokios naudos.
Ir subrendęs miškas nėra ilgaamžis. Jį reikia kirsti, antraip mediena sugenda ir tampa tinkama tik malkoms. Vidutiniškai Lietuvoje vienam savininkui priklauso apie 3,4 hektaro miško.
Tad ūkinei veiklai vietos nėra, o neprižiūrimas miškas nyksta. Ir vėjas išvarto, ir kenkėjai užpuola, ir nuo gaisro niekas neapsaugotas“, – kalbėjo K.Zokaitis.
Daug miškų smulkių savininkų vis dar tikisi, jog kitąmet, kai tik leis įstatymai, užsieniečiai užvers pinigų kalnais.
Bet ir dabar užsieniečiai perka mišką medienai ar biokurui per įregistruotas įmones.
Šiuo metu kubinis metras kertamo pušyno kainuoja apie 120–140 litų.
„Švedai, suprasdami vertę, perka bet kokio amžiaus ir bet kokius miškus.
Galėjo tai daryti ir mūsų žmonės. Hektaras miško ne taip seniai dar kainavo 300–900 litų, o dabar jau kirtavietės tiek kainuoja“, – užsiminė K.Zokaitis.
Miškų ūkio paskirties žemei prekybos apribojimų nėra numatyta tiek daug kaip dirbamajai.
Prekyba mišku – vis aktyvesnė
Algis Gaižutis
Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas
„Lietuvoje miško savininkų arba bendraturčių yra per 147 tūkst. Šis skaičius traukiasi, nes bendraturčiai dažnai tarpusavyje nesutaria arba tiesiog neišmano, kaip mažą miško plotą tvarkyti, todėl nutaria jį parduoti. Tad sandoriai sudaromi vis dažniau.
Nieko bloga, bet svarbu, kad mokama kaina būtų teisinga. Todėl geriau jau pasisamdyti konsultantą nei būti apgautam. Rinkos kaina – sutarimo reikalas. Tas, kuris turi daugiau informacijos ir labiau išmano, to ir derybose galia yra didesnė. Todėl būtina ne patikėti pažadais, bet sudaryti sutartį.
Labai neramu, kad į Lietuvą nepatektų nešvarūs, nelegaliai uždirbti pinigai. Tokių atvejų jau būta ne vieno, kai išpūstomis kainomis už grynuosius pinigus bandoma supirkti medieną ir ją kuo skubiau parduoti.
Nors miškuose vagiliaujama mažiau, tokių nusikaltimų dar pasitaiko. Neteisėtų kirtimų Lietuvoje per pastaruosius 10 metų miškuose sumažėjo 6 kartus, tačiau sukčiavimų dar nemažai pasitaiko.
Skaudžiausia, kai solidesnio amžiaus savininkams prižadama už kubinį metrą medienos sumokėti brangiai, bet mišką iškirtus tiek nesumokama. O jei ir sumokama, paaiškėja, kad savininkui nežinant medkirčiai nurėžė daug didesnį miško plotą.
Tad jei tik turi galimybių, geriau žmonės tesaugo nuosavybę, pavyzdžiui, sudaro miško priežiūros sutartį ar kooperuojasi su kaimynais.“
