Afrikinio kiaulių maro grėsmę supranta ne tik Lietuvos institucijos, bet ir visa Europos Sąjunga. Juolab kad galima pasimokyti iš kitų klaidų. Juk tose pasaulio šalyse prireikė daug lėšų išbristi iš ekonominių nuostolių duobės, į kurią kiaulininkystės sektorių įstūmė afrikinis kiaulių maras.
Retas žmogus Lietuvoje nėra girdėjęs apie afrikinį kiaulių marą. Tačiau ar išties viską žinome apie šią grėsmingą ligą? Pateikiame mitus ir faktus apie afrikinį kiaulių marą.
1. Afrikinis kiaulių maras – labai pavojinga užkrečiamoji liga, todėl kiaulieną valgyti pavojinga.
NETIESA. Afrikiniu kiaulių maru serga tik naminės ir laukinės kiaulės, šernai. Kitiems gyvūnams ir žmonėms šią ligą sukeliantis virusas yra nepavojingas. Užsikrėtusių kiaulių mėsą draudžiama vartoti ne dėl pavojaus užsikrėsti žmonėms, o dėl galimybės, kad per mėsą, kraują, vidaus organus pavojingas virusas bus išplatintas už ligos židinio ribų.
2. Gamtoje afrikinį kiaulių marą platina tam tikros rūšies erkės.
IŠ DALIES TIESA. Šios ligos virusas dauginasi ‘Ornithodoros’ rūšių erkių organizme ir užsibūna jame nuo kelių mėnesių iki 5 metų. Kaskart kiaulėms užsikrėtus nuo erkių kyla viruso paplitimo rizika.
Ispanijoje, praėjus 4 mėnesiams nuo protrūkio, afrikinio kiaulių maro virusas, nustatytas ‘Ornithodoros’ rūšies erkių organizme, išsilaikė iki 8 metų. Portugalijoje erkių, surinktų iš ūkio, praėjus 2 metams po maro protrūkio, nemaitintų ir laikytų laboratorijoje, organizme virusas išsilaikė iki 3 metų.
Gamtoje erkių aktyvumas priklauso nuo sezono, temperatūros ir drėgmės. Žiemą erkės neaktyvios. Jos tampa aktyvios oro temperatūrai pakilus iki 10–13 laipsnių, be maisto erkės gali gyventi iki 5 metų, o reguliariai mintančios erkės – iki 15 metų.
Šios grupės erkės neturi įtakos afrikinio kiaulių maro virusui geografiškai plisti. Erkės dažniausiai minta naktį, gyvūnams miegant. Pasimaitinusios 10–30 minučių, erkės juos palieka. Todėl tikimybė, kad erkės galėtų išplisti gabenant užkrėstas kiaules, yra labai maža. Virusas plinta per gyvūnus ir per užkrėstas medžiagas ar priemones. Didžiausią pavojų erkės gali kelti tik tam tikroje teritorijoje.
Afrikiniu kiaulių maru persirgusios kiaulės ir šernai ilgą laiką būna viruso platintojai.
Virusas dažniausiai plinta dėl tiesioginio gyvūnų kontakto arba per užkrėstus pašarus, ypač jei netinkamai tvarkomos gyvūninio maisto ir virtuvės atliekos, jomis šeriamos kiaulės arba atliekos išmetamos taip, kad jas gali suėsti šernai. Mechaniškai virusą gali platinti šunys, katės, laukiniai žvėrys, paukščiai.
3. Pavojingos tik iš užkrėstų teritorijų atvežtos maisto atliekos, tačiau savo virtuvės atliekos kiaulėms nepavojingos.
NETIESA. Nustatyta, jog daugelio afrikinio kiaulių maro protrūkių įvairiose pasaulio šalyse priežastis buvo kiaulių šėrimas gyvūniniu maistu, ypač maisto atliekomis.
Afrikinio kiaulių maro virusą galima aptikti tik atlikus specialius laboratorinius tyrimus, net ir nekaltai atrodančios namų ūkio atliekos (maisto likučiai, nesuvalgytos mėsos ar rūkytų gaminių atraižos, odelės ir panašiai) gali būti viruso šaltinis.
Todėl griežtai draudžiama naudoti visas gyvūnines maisto atliekas kiaulėms šerti.
Afrikinio kiaulių maro virusas labai atsparus aplinkos poveikiui. Mėsoje, kraujyje ar sirgusių kiaulių vidaus organuose virusas gyvybingas gali išlikti iki 150 dienų, šaldytoje mėsoje virusas užsikonservuoja ir pavojingas išlieka dar ilgiau – net iki keleto metų. Kaitinant mėsą iki 70 laipsnių virusas žūsta per 30 minučių. Rūkant ar vytinant įvairius kiaulienos gaminius virusas nežūsta.
4. Diagnozuoti afrikinį kiaulių marą gali tik patyrę specialistai – veterinarijos gydytojai, kiaulių laikytojai ligos gali nepastebėti.
IŠ DALIES TIESA. Patvirtinti tikslią afrikinio kiaulių maro diagnozę galima tik atlikus laboratorinius kraujo ar audinių tyrimus, o mėginius tokiems tyrimams privalo atrinkti atitinkamą kvalifikaciją turintys veterinarijos gydytojai. Kartais, jei užsikrečia jauni ir blogai įmitę gyvūnai, gali ištikti žaibiška afrikinio kiaulių maro forma, dėl kurios kiaulės gaišta staiga, be aiškių klinikinių ligos požymių.
Daugeliu atvejų gerai gyvuliais besirūpinantis ūkininkas gali pastebėti pirmuosius ligos požymius – apatiją, kosulį, iš nosies ir akių pasirodžiusių išskyrų, įvairiose kūno vietose atsiradusių kraujosruvų.
Kartais sergančios kiaulės vemia, viduriuoja su krauju, nors dažniau viduriai būna užkietėję. Kai kuriems gyvuliams gali pasireikšti konvulsijos ar paralyžius. Lėtiniam marui būdingi širdiplėvės, sausgyslių, sąnarių uždegimai.
Ūkininkai, pastebėję bent vieną išvardintų požymių ar staiga netikėtai gyvūnui nugaišus, privalo nedelsdami kreiptis į privatų veterinarijos gydytoją arba informuoti teritorinę Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
5. Afrikiniu kiaulių maru užsikrėtusios kiaulės negydomos, naikinamos ne tik paskerstų gyvūnų gaišenos, bet ir pašarai, kartais deginami tvartai.
TIESA. Iki šiol nuo afrikinio kiaulių maro nėra sukurta jokio gydymo ar veiksmingos vakcinos, todėl kiaulės, susirgusios šia liga, ne gydomos, o naikinamos. Siekiant užkirsti kelią virusui plisti, naikinamos (deginamos ar užkasamos ne mažesnio nei 2 metrų gylio duobėse) ne tik kiaulių gaišenos, bet ir menkavertis turtas, ūkyje laikyti pašarai.
Tvartai ir jų aplinka 3 kartus dezinfekuojami. Jei nustatoma, jog tvartų dezinfekcija nebus efektyvi, gali būti priimtas sprendimas juos sudeginti.
Nuo protrūkio centro nustatomos atitinkamai 3 ir 10 kilometrų apsaugos ir priežiūros zonos. Karantinas atšaukiamas praėjus 30 dienų nuo visų kiaulių paskerdimo epizootiniame židinyje bei apsaugos zonoje ir atlikus visus baigiamuosius darbus. Ūkiuose, kur buvo išskerstos kiaulės, jas auginti iš naujo leidžiama tik po 6 mėnesių nuo karantino atšaukimo.
6. Kiaules privaloma registruoti tik tiems laikytojams, kurie jas augina komerciniais tikslais.
NETIESA. Visi gyvulių laikytojai privalo registruoti savo laikomus gyvulius. Net ir po vieną du gyvulius savo poreikiams auginantys gyventojai privalo juos registruoti ir du kartus per metus – sausio ir liepos mėnesį – deklaruoti auginamų gyvulių skaičių. Tie kiaulių laikytojai, kurie siekia valstybės paramos, deklaracijas privalo teikti dar dažniau – kartą per ketvirtį.
Ūkių gyvūnų registracija svarbi ne tik atsakingiems pareigūnams, kuriems svarbu žinoti kaip įmanoma tikslesnį auginamų gyvūnų skaičių, ypač ligos pasireiškimo atveju. Registruoti savo gyvūnus suinteresuoti ir ūkininkai, nes kilus ligos išplitimo pavojui ir naikinant gyvulius valstybė mokėtų kompensacijas tik už registruotų bandų kiaules.
7. Biologinio saugumo priemonės privalomos tik buferinėje zonoje gyvenantiems kiaulių laikytojams.
IŠ DALIES TIESA. Buferinėje zonoje yra taikomi patys griežčiausi biologinio saugumo priemonių reikalavimai kiaulių laikymo vietoms, tačiau pagrindinių biologinio saugumo priemonių privalo laikytis visi kiaulių laikytojai.
Tiesa, kiaulių laikytojams, kurie laiko ne daugiau kaip 10 kiaulių savo reikmėms, yra sudarytos lengvatos dėl tam tikrų biologinės saugos reikalavimų punktų taikymo. Pavyzdžiui, nėra privaloma registruoti ūkio lankytojų, nereikalaujama teritoriją aptverti tvora, įrengti dezinfekcinius barjerus transportui. Nėra ir specifinių reikalavimų dėl dušų darbuotojams įrengimo, šalutiniams gyvūniniams produktams skirto transporto dezinfekcijos vietų įrengimo ir pačios transporto priemonės plovimo bei dezinfekcijos.
Svarbu, kad kiaulių laikymo vietoms, patenkančioms į nustatytą buferinę zoną, šios lengvatos nėra taikomos ir visas biologinės saugos priemones jose privalu įdiegti iki šių metų gruodžio 1 dienos.
8. Kiaulių laikytojai buferinėje zonoje gauna valstybės paramą dėl patiriamų nuostolių.
TIESA. Valstybės kompensacijos skiriamos tiems kiaulių laikytojams, kurių ūkiai patenka į buferinę afrikinio kiaulių maro zoną ir kurie nutaria nediegti biologinio saugumo priemonių ūkyje, įsipareigoja ne tik paskersti visas laikomas kiaules, bet ir nelaikyti jų artimiausius metus.
Ūkininkai, nutarę pasinaudoti šia galimybe, dokumentus savivaldybių komisijoms privalėjo pateikti iki šių metų lapkričio 25 d.
9. Kiaules privalės paskersti visi kiaulių laikytojai, patenkantys į buferinės zonos ribas, jei jų ūkiai neatitinka biologinio saugumo reikalavimų.
TIESA. Ūkininkai, kurių kiaulių laikymo vietos patenka į buferinę zoną ir neatitinka nustatytų biologinės saugos reikalavimų, ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 16 d. turi paskersti ar parduoti kiaules.
Paskerstų gyvulių mėsą ūkininkai galės sunaudoti savo reikmėms ar parduoti. Laiku nesikreipę dėl kompensacijų už nuostolius, patirtus dėl draudimo buferinėje zonoje laikyti kiaules, tokios paramos nebegaus.
10. Kitos šalys, turinčios sieną su Rusijos Federacija ar Baltarusija, nesiima tokių griežtų afrikinio kiaulių maro prevencijos priemonių.
NETIESA. Šio viruso grėsmė kelia nerimą ne tik artimiausioms Rusijos ir Baltarusijos kaimynėms, bet ir visai Europos Sąjungai, nes ligos sienų nepaiso, o tokios pavojingos ligos sukelti nuostoliai kiekvienai šaliai būtų didžiuliai tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu.
Kiekviena ES valstybė, kaip ir Lietuva, yra sudariusi labai konkrečius, savo šalies poreikius ir nacionalinio kiaulininkystės sektoriaus padėtį atitinkančius afrikinio kiaulių maro prevencijos ir likvidavimo planus. Tam įgyvendinti skiriamos nemažos lėšos.
Įvertinus padėties rimtumą dar šių metų rugsėjo 10 dieną Europos Komisija priėmė sprendimą dėl afrikinio kiaulių maro kontrolės priemonių bendrojo finansavimo Europos Sąjungos pasienio su Rusijos Federacija ir Baltarusija valstybėms – Lietuvai, Estijai, Latvijai ir Lenkijai.
Iš viso sprendimu numatyta bendrai finansuoti valstybių vykdomų šios pavojingos gyvūnų užkrečiamosios ligos kontrolės ir prevencijos priemonių, kurių vertė 2,5 mln. eurų. Lietuvai šioms priemonėms įgyvendinti numatyta 1,454 mln. eurų.
Bendrai finansuojami laboratoriniai tyrimai, valymas ir dezinfekcija, vartotojų informavimo kampanijos, repelentų, skirtų šernams atbaidyti, įsigijimas, numatomos ir kompensacijos, skirtos kiaulių laikytojams 10 kilometrų buferinėje zonoje.
(Užs. Nr. 13K824-4)
