Atrodo, kad savo žodį jis ištesėjo. Nes pieno „Margė“ rūbą primenančios sviesto ir kitų produktų pakuotės, pastaruoju metu išdygusios parduotuvių lentynose, pirkėjų žvilgsnį prikausto gana patraukliomis kainomis.
Tarp Lenkijos ūkininkų, parduodančių pieną kooperatyvui „Mlekpol“, yra ir Punsko bei Seinų krašto lietuvių. O kai kurių jų vaikai ne pirmus metus darbuojasi Lietuvoje.
Vienas jų - Juozas Pečiulis. Bendrovėje „Dotnuvos projektai“ jis prekiauja žemės ūkio technika, todėl senokai išmynė takus ir Latvijoje, ir Estijoje.
Kadangi pats yra gimęs Lenkijoje, netoli Punsko, savo akimis mato ir tai, kokius ten, gimtinėje, padargus po pastoge žiemai sukrauna ūkininkai. Pokalbis su juo – apie ūkininkavimo ten ir čia – Lenkijoje ir Lietuvoje ypatybes.
- Lietuvoje stambūs ūkiai šliejasi prie gyvenviečių, o keliolika trobų glaudžiantys kaimai baigia ištuštėti. Gyvulių juose niekas nebelaiko. Užtat Lenkijoje kur tik vienkiemis, ten ir pieno ūkis. Kaip jie išsilaiko?
- Lenkijoje žemės ūkis – gyvenimo būdas, Lietuvoje – verslas. Lenkijoje šeimos ūkių nesunaikino kolektyvizacija. Jie buvo ir yra perduodami iš kartos į kartą. Tai – yra didžiausias lietuviško ir lenkiško ūkininkavimo skirtumas.
Tuo tarpu Lietuvoje į žemės ūkį žiūrima kaip į verslą. Žemę ūkininkai pirmiausia pradėjo nuomotis iš smulkių savininkų, vėliau - ją pirkti, vis labiau plėstis. Tokių galimybių buvo, nes Lietuvoje ir dabar daug nedirbamos žemės, ypač, atokiuose rajonuose.
Tuo tarpu Lenkijoje viskas – atvirkščiai. Žmonės ūkininkauja tik savo, paveldėtose žemėse. Išsinuomoti jos įmanoma nebent iš kaimynų, kurie nusprendžia nebeūkininkauti. Todėl ir žemė Lenkijoje labai brangi, hektaro kaina sukasi apie 30 tūkst. zlotų (apie 25 tūkst. litų).
Bet dažniausiai negali būti nė kalbos apie jos pardavimą. Kas turi žemės, tas laiko ją sugniaužęs į kumštį. Nėra galimybių ūkiams plėstis. Todėl žmonės gyvena iš gyvulininkystės – laiko tiek galvijų, kiek gali išmaitinti žemė.
Lenkijoje yra nemažai ir grūdininkystės ūkių, bet jie driekiasi labiau į Vakarus, į šalies gilumą, arčiau Poznanės, kur žemė yra ypač derlinga. Šalies pietuose stipresnė sodininkystė.
- Lenkai, tad ir Lenkijos lietuviai bemaž nesinaudoja ES parama ūkiams modernizuoti. Jie skolinasi pinigų iš bankų ir patys įsigyja žemės ūkio technikos. Kodėl jiems ES parama nepatraukli?
- Punsko valsčiuje Kampuočių kaime, kuriame gyvena mano tėvai, yra per dvidešimt ūkininkų. Bet ES parama pasinaudojo vos vienas kitas iš jų.
Lenkijoje Kaimo plėtros programa labai paini. Norint pateikti paramos prašymą, reikia perprasti ypač sudėtingą schemą. Lietuvoje paraiškas patys ūkininkai užpildo, bet Lenkijoje patiems to padaryti neįmanoma.
Kita vertus, Lietuvoje vyrauja stambūs, daug žemių turintys ūkiai. Jų šeimininkai naudojosi galimybe, - imdavo didžiausią, kokią tik galima gauti, paramą. Ir pirko žemės ūkio techniką, nes jiems reikėjo ir galingų traktorių, ir daug padargų.
Lenkijoje viso to nereikia. Ten ūkiai nėra dideli. O perkant mažą prekę, pavyzdžiui, pašarų presą, vis tiek reikia samdyti konsultantą, jam sumokėti. Tad tos paramos mažai telieka.
- Prekybos žemės ūkio technika kelias jus vedžioja iš vienos Baltijos valstybės į kitą. Kurioje geriausios sąlygos ūkininkauti?
- Pagal ūkių našumą ir perkamąją galią estai dabar yra pajėgesni ir už lietuvius, ir už latvius. Euras, kurį Estija įsivedė prieš porą metų, estams davė daug naudos. Jie skolinasi iš bankų geriausiomis sąlygomis.
Lietuvos ūkininkams atrodo gerai, jei bankai skolina nustatę 1,5 proc. maržą. Nes maržos vidurkis Lietuvoje yra apie 2 proc.
Estijoje marža sukasi apie 0,9-1 proc. Mat valstybėse, kuriose nacionalinę valiutą pakeitė euras, Pasaulio bankas ir įmonėms, ir ūkiams leidžia pasiskolinti pigiau.
Apskritai estai labai vieningi, bendruomeniški. Tai – jų stiprybė. Jie stengiasi, kur tik įmanoma, paremti savo šalies gamintojus. Ir į priekį žingsniuoja dideliais žingsniais.
Lietuviai tokių bruožų neturi. Mums vis dar gražu žiūrėti, kaip dega kaimyno tvartas.
- Koks kelias jus iš Lenkijos atvedė į Lietuvą?
- Baigęs Punske Kovo 11-osios lietuvių gimnaziją (dabar - licėjus), studijuoti išvažiavau į Lietuvą. Iš pradžių nusižiūrėjau veterinariją, bet studijuodamas supratau, kad ši specialybė – ne ta, kurios trokštu. Tad vėliau tuomečiame Žemės ūkio universitete baigiau ir agronomijos magistratūrą.
Ūkį iš tėvų perėmiau, bet kol kas tik - dokumentuose. Nenoriu dar grįžti prie žemės, juo labiau, kad ir tėvai patys ūkyje susitvarko. Tad jau penkiolika metų dirbu Lietuvoje.
- Ar pats, grįždamas iš tėviškės į Lietuvą, prisiperkate maisto produktų, pavyzdžiui, Punske?
- Kadangi tėvai pieną parduoda kooperatyvui, jie gali užsisakyti ir jo gaminamų produktų. Jų vertę kooperatyvas vėliau išskaito iš atlygio už pieną. Tad mano vaikams jie kartais paima varškės, įvairių jogurtų.
Tačiau pats į parduotuves Lenkijoje retai teužsuku, nebent kai prireikia kokios smulkmenos. Štai tuomet jose ir pamatau lietuvius, kraunančius pirkinių krepšius, kad net mašinos linksta.
Vis dėlto geri maisto produktai Lenkijoje kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Tie, kurie suvažiuoja apsipirkti, perka kitokios kategorijos gaminius, - tuos, kuriuos gamintojai skiria žmonėms, gaunantiems menkesnes pajamas.
Lenkijos maisto pramonės įmonės gamina labai daug ir labai įvairių produktų. Ir valstybė joms padeda. Pamato, kad eksportas traukiasi, ir dirbtinai pamažina zloto kursą. Taip prekės vėl pajuda link sienos.
