Keletas minučių laukimo, ir dėmesingas slaugytojos žvilgsnis bei padrąsinanti jos šypsena prigesina įtampą. Vienas kitas šildantis lydinčios medikės žodis, ir pacientui žingsniuojant koridoriais iki gydytojo durų, nerimas nebesuskumba pavymui.
Ar taip gali būti? Senjorai – privačioje klinikoje, įbridusioje į Nemenčinės miškus?
„Gali, - sako šios klinikos direktorė Inga Malinauskienė. - Pati, prabėgdama klinikų koridoriais, matau, kaip per dvidešimt klinikos veiklos metų pasikeitė mūsų pacientai“.
Tarp jų - ne tik užsieniečiai, bet ir senjorai, ir studentai. Įvairiems tyrimams, operacijoms žmonės suvažiuoja iš skirtingų Lietuvos kampelių. Klinikos medikai visais jais suskumba pasirūpinti ir išlydi žmones pragiedrėjusiais veidais.
Medikas, vairuojantis „Microsoft“ bendrovę
„Ypatinga ta mano patirtis“, - ar kas nors galėtų įtarti, kad informacinių technologijų bendrovės „Microsoft“ vadovas Kristijonas Kaikaris – diplomuotas medikas? Jis – vienas iš tų keleto žmonių, kurių akyse atsirado viena pirmųjų Lietuvoje privačių gydymo įstaigų - „Baltijos ir Amerikos klinika“. Kristijonas joje dirbo kaip tik tuo metu, kai formavosi jos medikų komanda, o paslaugų ratas - plėtėsi.
„Man pasisekė. Sutikau amerikietį Kennethą M.Leavittą kaip tik tuo metu, kai jis kūrė kliniką. Tuo metu studijavau mediciną, o man ėmė ir pasitaikė galimybė padirbėti tokioje ypatingoje vietoje. Kažkas atvyko iš Amerikos, kalba angliškai?
Tai prilygo stebuklui. Dirbau chirurgų - ir paties K.Leavitto, ir mikrochirurgo Sauliaus Špokevičiaus bei kitų medikų asistentu. Ir savarankiškai operuodavau. Iššūkių buvo į valias“, - pasakojo K.Kaikaris.
Iš nuomojamo „buto“ Antakalnio, - buvusioje „specligoninėje“, klinikos išaugo į šiuolaikinę gydymo įstaigą. O K.Kaikaris iš darbuotojo tapo jų klientu.
Šiuo metu ne tik gausi jo šeima – žmona ir keturi vaikai, bet ir būrys artimųjų yra „Baltijos ir Amerikos klinikos“ klientai.
„Rūpinamės savo sveikata. Nelaukiame, kol ligos privers ieškoti pagalbos. Turime klinikoje ir savo šeimos gydytoją“, - nors pats ir medikas, K.Kaikaris vaikų, kurių vyriausiam – 18 metų, o jauniausiam – treji metai, sveikatą patiki „Baltijos ir Amerikos klinikos“ pediatrams.
„Būna, kad bėdos ar kokios traumos apninka. Ne kartą nusiminęs, prislėgtas važiavau pas gydytojus. Bet pakanka praverti klinikos duris, ir nuotaika akimirksniu pagerėja. Ten – jauku. Ir tai, kartu su kokybiškomis paslaugomis, neišvengiamai padaro teigiamą psichologinį poveikį“, - sakė K.Kaikaris. „Nerasit nieko niekur geriau“
„Klinika užaugo mano akyse. Seniai, veiklos pradžioje, jos vadovė Inga Malinauskienė buvo mūsų asociacijos „American Chamber of Commerce“ (Amerikos prekybos rūmai) valdybos narė. Tuo metu vadovavau šiai asociacijai. Ten mudu ir susipažinome“, - prisiminė Amerikos lietuvis Rimtautas Vizgirda.
Jo teigimu, medicinos universitetų klinikose dirba puikūs gydytojai, bet eilėse jų konsultacijų tenka ilgai laukti.
„Man tai – ne prie širdies. Todėl, jei tik prireikia pagalbos, atsiduriu „Baltijos ir Amerikos klinikoje“.
O ir mano žmoną Birutę po kelio sąnario operacijos šiemet šios klinikos medikai pastatė ant kojų. Geresnės klinikos niekur pasaulyje nesu matęs“, - patikino R.Vizgirda. Jis ir pats savo sveikatą prieš porą metų jai patikėjęs – chirurgai atliko nedidelę operaciją.
„Esu įpratęs profilaktiškai pasitikrinti sveikatą: atlikti kraujo, širdies tyrimus. Nuėjęs į kliniką paskirtu laikas, netrunku atsidurti kabinete. Specialistai – ten kuo geriausi. Neatsitiktinai daugybės diplomatinių atstovybių darbuotojų jiems patikėjo savo sveikatą“, - „Baltijos ir Amerikos klinikų“ įvesta vidine tvarka pasidžiaugė R.Vizgirda.
x x x
- Vieną pirmųjų Lietuvoje privačių gydymo įstaigų, - „Baltijos ir Amerikos kliniką“ prieš 20 metų Vilniuje įsteigė JAV pilietis chirurgas Kennethas Leavittas. Jis Antakalnyje, buvusioje „specligoninėje“, išsinuomojo patalpas. Ir pradėjo jose konsultuoti pacientus bei juos operuoti. Įsidarbinote klinikoje, būdama studente, ir dirbate iki šiol. Kaip ji keitėsi jūsų akyse? - paklausėme I.Malinauskienės.
- Klinikoje pradėjau dirbti vadybininke 1997-aisiais, bebaigdama universitete ekonomikos magistrantūrą. O netrukus buvau paskirta jos direktore.
Steigdamas kliniką, Kennetthas norėjo sukurti gydymo įstaigą, kurioje gydytojas pacientui ne tik suteiktų pagalbą, bet ir jam patartų. Ir jam tai pavyko. Dirbdama taip pat mokiausi iš jo.
Kennetthas buvo tas vedlys, kuris bet kada, naktį ar dieną, pats atsiliepdavo į pacientų skambučius. Ir, jei tik prireikdavo, sukeldavo ant kojų visą medikų komandą.
Tačiau 2001-iasiais Kennethas su šeima išvyko iš Lietuvos. Likome lyg be tėvo. Išvyko, tai ką, skirstomės? Tokios minties nė nebuvo. Visi norėjome dirbti toliau. Juk buvome reikalingi savo pacientams.
Tuo metu dauguma jų buvo užsieniečiai, dirbantys Lietuvoje. Įprasta, kad užsienyje įmonės savo darbuotojams visada suteikia tai, kas jiems svarbiausia – pasirūpina, kad jie gautų kokybiškas sveikatos paslaugas. Taip yra visose pasiturinčiose valstybėse, - pradėjęs dirbti bendrovėje žmogus gauna ir privatų sveikatos draudimą.
Tad ir šiuo metu žmonės, atvykę dirbti į Lietuvą, pirmiausia suskumba ieškoti informacijos apie medicinos paslaugas. Jie nelaukia tos akimirkos, kol kas nors atsitiks, bet iš anksto susižino, kur galės kreiptis.
Lietuviai taip pat pamažu atrado privačią mediciną.
Įvairiems tyrimams, operacijoms žmonės suvažiuoja iš skirtingų Lietuvos kampelių. Visiems esame atviri. Mūsų kainos – konkurencingos. Tam tikroms paslaugoms yra sutartys su ligonių kasomis, t.y. jos kompensuojamos. Ligonių kasų pinigai sudaro vos 10 proc. apyvartos, bet patiems žmonėms kompensacija yra labai svarbi.
Mūsų didžiausio užduotys – aukšta aptarnavimo kokybė pacientams, geros darbo sąlygos medikams. Visa tai sukurti nebuvo lengva. Nėra paprasta suvesti visus finansų „galus“: statybų, paskolų, paslaugų. Juk nesu koks magnatas – nenumečiau kapšo su pinigais, kad viskas eitų lyg sviestu patepta.
- Ar pasidalinti žiniomis kviečiate į svečius užsienio medikų? Ir, atvirkščiai, gal į kliniką medikai suvažiuoja mokytis?
- Konferencijas klinikoje, o kartu – ir parodomąsias operacijas rengė kraujagyslių, plastikos chirurgai. Ateityje tokiems žinių mainams skirsime dar daugiau dėmesio. Manau, kad medikams visada yra ko vieniems iš kitų pasimokyti, o mūsų klinikoje sąlygos tam - puikios. Turime ir operacinių, ir vietos, kur susitikti.
Medicinos pasaulyje įprasta vieniems kitus mokyti. Gydytojas, kuris perduoda žinias jaunesniems kolegoms, nebijo konkurencijos, - nebijo to, kad naujokas pavilios jo pacientus. Jaunas gydytojas, jei tik norės, visada susirinks tiek informacijos, kad galėtų dirbti savarankiškai. Tad gydytojas, jei tik būtų godus ir nesidalintų patirtimi, prarastų ir ateitį.
Apskritai privačioje medicinoje nėra juodos konkurencijos. Man, kaip vadovei, pasisekė, kad esu ne medikė, bet ekonomistė, tad žinau, kad sveika konkurencija yra būtina.
- 2010-aisiais, vos ne per patį sunkmetį, klinika plėtėsi, - iškilo naujas priestatas. Pati raitėte parašus po sutartimis su rangovais. Kodėl statybų organizacinio darbo nepatikėjote vyrams?
- Statybos man ir pačiai labai patinka (juokiasi). Neneigiu: esu reikli. Tad ir klinikos privalėjo būti pastatytos taip, kad vėliau nereikėtų šauktis tų pačių statybininkų ir taisyti broko. Ir architektų, ir statybininkų komanda buvo ideali.
Mums labai pasisekė. Kol suderinome klinikų priestato dokumentus, užvirto sunkmetis. Pasirašant sutartį su rangovais, statybų kainos jau buvo nukritusios kone trečdaliu. Mums tai reiškė milijonus litų.
Statybininkams verkiant reikėjo darbo. Tad mūsų pacientai juokaudavo, kad vienintelis kranas Vilniuje sukiojasi aplink mus.
- Išskirtinis klinikų interjeras – taip pat jūsų rankų darbas?
- Tai - mano idėjos. Interjero dizainas – mano pomėgis.
Man teko daug keliauti. Mačiau gražių, didelių ligoninių ir JAV, ir Vakarų Europoje. Jose paslaugų kainos labai didelės, bet jose trūksta to, kas sušildytų žmogaus širdį.
Mūsų klinika – nedidelė, užtat labai jauki. Tikiu, kad ir mūsų pacientams yra patraukli ramybė, tyla ir medikų rūpestingumas. Daug gydytojų kartu dirba ir valdiškose įstaigose, kur krūvis – milžiniškas, o tempas didelis. Tuo tarpu čia jiems nebereikia skubėti. Pacientų nėra labai daug, todėl jie gali žmones ramiau išklausyti, išklausinėti.
- Naujų statybos projektų ant jūsų darbo stalo dar nematyt. Tačiau vargu, ar tai – signalas, kad idėjos išseko?
- Negaliu ir nenoriu sustoti. Manau, kad bus dar kiti 20 klinikos veiklos metų, ir dar daugiau. Juk medikams reikia ir naujų idėjų, ir kuo įvairesnės veiklos. Visi turime noro dirbti, o kartu tam – ir visas galimybės.
Į kliniką ateina dirbti nauji kūrybingi gydytojai, jie turi naujų idėjų. Todėl reikia jas įvertinti, skaičiuoti, planuoti.
Atsiveria naujos rinkos, - vis daugiau klientų atvyksta iš užsienio, didėja naujų paslaugų paklausa. Nenorime nuvilti savo pacientų, todėl dirbame daug ir stengiamės pateisinti jų lūkesčius.
Žvelgdama į tai, ką esu suplanavusi ateičiai, net neabejoju, kad su tokia nuostabių žmonių komanda viskas yra įmanoma. Kita vertus, tuoj išmuš valanda ir artimiausiems planams, - rengiamės sudėtingoms operacijoms, netrukus pradėsime protezuoti klubo sąnarius.
Prieš mėnesį pas mus pradėjo dirbti naujas direktorius medicinai, – entuziazmo jam netrūksta, o ir mums polėkių dar - į valias.
