Vilniaus paveikslų aukcionuose, kurie rengiami nuo 2007 m., vis dažniau galima pamatyti žinomų mūsų šalies klasikų kūrinių, kurie kartais parduodami labai greitai.
Tarp aukcionų rengėjų užsienyje paplitęs iš anglų kalbos atėjęs posakis – „Trys D”. O tai reiškia: skola (angl. debt), mirtis (angl. death) ir skyrybos (angl. divorce). Šie trys žodžiai dažniausiai nusako problemas, dėl kurių žmonės ryžtasi nuo savo sienų nukabinti net pačius didžiausius šedevrus.
Prasminga investicija
„Tokios pat gyvenimiškos taisyklės galioja ir Lietuvoje, nes įprastomis gyvenimo aplinkybėmis žmonės sunkiai skiriasi su vertingais meno kūriniais”, – užsiminė su „Sostine” bendravusi Meno rinkos agentūros rinkodaros vadovė Inesa Kuliavaitė.
Tačiau, pasak jos, vis dažniau Vilniaus aukcionams kolekcininkai ir kiti meno vertybes išpažįstantys žmonės kūrinius atneša siekdami išgryninti savo kolekcijas, o už gautus pinigus įsigyti kokių nors kitų pageidaujamų ar seniai ieškotų kūrinių.
Dažnai tie, kurie ateina į aukcionus įsigyti meno kūrinių, supranta, kaip teisingai ir prasmingai investuoti pinigus.
„Kad aukcionuose dalyvautų daugiau pirkėjų, turėtų finansiškai sustiprėti vidurinis gyventojų sluoksnis, kuris galbūt galėtų įsigyti meno kūrinių rečiau, bet stabiliau”, – aukcionų patirtimi dalijosi I.Kuliavaitė.
Nupirko po aukciono
Kokių išskirtinių meno kūrinių pastaruoju metu buvo sulaukę Vilniaus aukcionai?
Patyrusi menotyrininkė teigė, kad kaskart formuodama aukciono rinkinį Meno rinkos agentūra stengiasi rasti kuo įdomesnių, išskirtinesnių kūrinių: „Viena tokių „razinų” neseniai buvo iš Lenkijos atvežtas M.K.Čiurlionio kūrinys.
Jis aukcione nebuvo nupirktas, nes jam galiojo rezervinė kaina, kuri nebuvo pasiekta. Bet tą kūrinį vienas kolekcininkas įsigijo po aukciono.”
Tarp išskirtinių Vilniaus aukcione parduotų drobių – Antano Zmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis”, už kurį pirkėjas sumokėjo net 185 tūkst. litų.
Meno rinkos agentūros vadovei Simonai Makselienei yra tekę parduoti ir beveik visą žinomo diplomato Igno Šeiniaus kolekciją, ir Mstislavo Dobužinskio drobes, ir išskirtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių.
„Tik tenka apgailestauti, kad Vilniaus aukcionuose neturi galimybės dalyvauti jauni kūrėjai”, – sakė I.Kuliavaitė.
Jaunimas – į galerijas
Agentūra laikosi nuostatos rengti klasikų arba garsių su Lietuva susijusių menininkų, gyvenančių užsienyje, kūrinių aukcionus.
„Jauni dailininkai yra pirminės rinkos objektas, jų darbus turėtų pardavinėti galerijos. Jų misija būtų ieškoti naujų talentų, rengti parodas jaunus menininkus pristatant meno mugėse arba tarptautiniuose renginiuose”, – įsitikinusi I.Kuliavaitė.
Meno rinkos agentūra rengia 31-ojo, vyksiančio kovo 7 dieną, Vilniaus aukciono katalogą.
Kokių deimančiukų bus galima jame rasti, I.Kuliavaitė tiesaus atsakymo vengė: „Kol nėra visos aukciono kolekcijos, nenorėčiau jos komentuoti.”
Dominavo J.Buračas
Gruodžio 13 dieną vyko 30-asis Vilniaus aukcionas.
Jo akcentu tapo dailininko Jono Buračo (1898–1977) kūriniai. Rinkinyje pristatyti devyni skirtingų laikotarpių J.Buračo peizažai, kurių kainos svyravo nuo 1500 litų iki 5200 litų. Aukciono vakarą parduoti keturi J.Buračo darbai. Brangiausiai įvertintas 1934 m. peizažas „Aleksoto tiltas”. Jis nupirktas už 5200 litų.
Didžiausio pirkėjų susidomėjimo sulaukė Simono Sidabro (1898–1967) klasikinis, lyriškas, subtilaus kolorito, artimas impresionistinei stilistikai 1961 m. peizažas „Rytmečio rūkas”. Šio kūrinio kaina aukciono metu pakilo beveik dvigubai – nuo pradinės 2800 litų iki 5300 litų.
Iš retai rinkoje aptinkamų autorių aukcione buvo nupirkta Sofijos Romerienės (1885–1972) 1948–1950 m. drobė „Hampton Court rūmų Londone interjeras” už pradinę 7800 litų sumą bei Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) 1986 m. akvarelė „Be pavadinimo” už 1700 litų (pradinė kūrinio kaina– 1200 litų).
Įsigytų kūrinių suma siekė 63 tūkst. litų.
