Žemės drebėjimo sukelta Fukušimos atomonės elektrinės avarija mokslininkams tebekelia rūpesčių, rašo „Lietuvos rytas".
Gruodžio mėnesį į Japoniją susirinkę geologai mynė elektrinės link vedančiais takais ir vertino, kaip per metus pakito dirvožemio ir vandens radiacinė tarša.
Tačiau japonams rūpi ne tik tai. Šioje šalyje grėsmę kelia prieš pusę amžiaus suversti pramoniniai sąvartynai. Tarša iš jų skverbiasi ir į dirvožemį, ir į vandenį.
Pasidalyti patirtimi su japonais gali ir lietuviai.
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos laikinojo vadovo Jono Satkūno, mūsų šalis – lyg Dievo užantis, nes geologinė tarša čia viena mažiausių pasaulyje.
– Nuolat kalbama apie neigiamą pramonės poveikį atmosferai. O kaip žmogaus veikla veikia žemės gelmes? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Satkūno.
– Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga vienija per 300 tūkst. viso pasaulio mokslininkų, o viena jos komisijų, kurioje darbuojuosi ir aš, tiria aplinkosaugos bėdas. Taip pat ir geologinę aplinkos taršą.
Mūsų komisija turi surinkusi gana įdomių duomenų.
Pavyzdžiui, gamta sukelia gerokai mažiau geologinių pokyčių nei žmonės.
Išsiveržę ugnikalniai suformuoja didžiules uolienas.
Bet žmonės jų dar daugiau perkelia iš vienos vietos į kitą kasdami kanalus, perkasas, karjerus, naudingąsias iškasenas.
Manoma, kad laikas būtų paskelbti naują geologinį Žemės raidos periodą. Kvarteras tęsiasi jau 2,6 mln. metų.
Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga svarsto, kad laikas pranešti, jog mes gyvename antropoceno periodu.
Bet nesutariama, nuo kurių metų jį skaičiuoti: nuo XVIII amžiaus industrinės revoliucijos ar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Ko gero, tai bus paskelbta 2016 metais Pietų Afrikos Respublikoje vyksiančiame pasaulio geologų kongrese.
– Jums ne sykį teko lankytis Japonijoje. Sunku patikėti, kad darbštieji japonai nekreiptų dėmesio į aplinkosaugą.
– Japonijos sunkioji pramonė, savo viršūnę pasiekusi 1950–1960 metais, buvo plečiama aplinkosaugos sąskaita. Palikti milžiniški taršos židiniai.
Pramonės atliekos buvo verčiamos į sąvartynus nesutvarkytos. Kiek tų sąvartynų dabar yra salyne, nežino net patys japonai.
Kadangi Japonijoje mažai dirbamos žemės, tai jie praėjusiame amžiuje bet kokias daubas užvertė atliekomis, o ant sąvartynų užpylė dirvožemio. Atliekų kalnai atsidūrė net upių vagose.
Šiuo metu iš tų sąvartynų sklinda didžiulė tarša: sunkieji metalai ir kitokie chemikalai skverbiasi į dirvožemį, gruntinį vandenį.
Su Japonijos geologais aš buvau susitikęs keturis kartus. Teko jiems ir patarti.
Mat pripažįstama, jog Lietuva geologinės aplinkosaugos srityje ypač pažangi.
– Bet juk mes patys vis dar neįstengiame surūšiuoti ar sudeginti atliekų, uždaryti sąvartynų?
– Tai ne viską lemiantis veiksnys. Didžiausia aplinkos teršėja yra sunkioji pramonė, o Lietuvoje jos niekada nebuvo. Antra, pas mus nėra požeminės kalnakasybos, nekasame nei geležies rūdos, nei kitokių metalų.
Labiausiai užterštų pasaulio vietų dešimtuke minimi Kinijos, Rusijos, Indijos ir kiti miestai bei regionai, kuriuose klestėjo ar tebeklesti kalnakasyba ar sunkioji pramonė. Ten į gruntą ir požeminį vandenį pateko ypač daug sunkiųjų metalų.
Ne kartą lankėmės ir Zambijoje – ten geologinė tarša irgi milžiniška.
Lietuva šiuo požiūriu – lyg Dievo užantis. Pas mus vienas didesnių teršėjų – žemės ūkis. Tačiau, palyginti su pramonės ar kalnakasybos tarša, tai beveik smulkmena. Be to, su taršos šaltiniais mes gana neblogai tvarkomės.
– Ar visi tie taršos šaltiniai mūsų šalyje yra žinomi ir tvarkingai šalinami?
– Geologijos tarnyba yra sukūrusi centralizuotą duomenų bazę: į ją įtraukta per 12 tūkst. numanomų taršos židinių. Numanomų, nes anaiptol ne visi jie ištirti.
Tarša dažniausiai yra įvairių anksčiau veikusių fabrikų palikimas. Geocheminiame žemėlapyje akis bado buvusi Vilniaus grąžtų gamykla. Jos teritorijoje susiformavo geocheminė anomalija – grunte esanti didžiulė sunkiųjų metalų sankaupa.
Kiekvienas kolūkis ar tarybinis ūkis sovietmečiu turėjo pesticidų sandėlius. Jų Lietuvoje buvo daugiau nei tūkstantis, neretai – net ir medinės pašiūrės.
Šie pastatai jau nugriauti, pesticidai išvežti, bet grunte tarša liko. Sandėlių vietoje dabar dažniausiai želia žolė, bet dirvožemyje liko užkasta ekologinė mina.
Nemažai žemės sklypų užteršti naftos produktais. Tai buvusios degalinės, naftos talpyklos, žemės ūkio ar kitokios technikos saugojimo teritorijos. Nafta po truputį nyksta, nes bakterijos ją sunaikina. Pastarųjų taršos šaltinių mažėja ir dėl to, kad tokios teritorijos yra valomos.
– Ar jūsų valioje pabaksnoti valdininkus, kad tie taršos židiniai būtų sunaikinti?
– Tai mūsų pačių darbas. Taršos židiniams ištirti gavome 6 milijonus litų. Pirmiausia imsimės pusantro šimto pavojingiausių teritorijų, esančių miestuose.
