2011-aisiais Vokietija atvėrė savo darbo rinką užsieniečiams. Ši šalis traukia ir lietuvius. Tačiau ne visų gyvenimas ten klostosi sėkmingai.
„Žmogų, kuris nemoka vietos kalbos, neišmano įstatymų, lengva išnaudoti“, – įspėjo čia dirbantis advokatas Džeraldas Bieliauskas. 90 proc. jo klientų – lietuviai.
Osnabriuko mieste Žemutinėje Saksonijoje įsikūręs 34 metų advokatas Dž.Bieliauskas dažnai girdi liūdnų pasakojimų: tas rojus, apie kurį pasakojo įdarbinimo tarpininkai dar būnant Lietuvoje, nė iš tolo neprimena to, ką jie suranda nuvykę į Vokietiją.
1993 metais, būdamas 14 metų, išvykęs mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Dž.Bieliauskas liko Vokietijoje, baigė teisės studijas ir pradėjo dirbti advokatu.
Tarp jo klientų – ne tik šioje šalyje mėginantys įsitvirtinti lietuviai, bet ir rusakalbiai. Rusų kalbos pradmenis įgijęs dar Lietuvoje, rimčiau šią kalbą advokatas išmoko jau Vokietijoje.
Nuo 2006-ųjų advokatu dirbančio 34-erių Dž.Bieliausko ir partnerių biuras yra Osnabriuko mieste, kurio maisto pramonės įmonėse dirba ir nemažai lietuvių.
– Turbūt dažniausiai jums tenka dirbti su lietuviais?
– Ir su lietuviais, ir su rusakalbiais. Kai žmonės žino, kad advokatas šneka jų kalba, jiems drąsiau į jį kreiptis, papasakoti savo bėdas.
Aš jiems paaiškinu, kaip jie gali ginti savo teises, kaip tai vyksta Vokietijoje.
– Dėl kokių bėdų dažniausiai kreipiasi Vokietijoje uždarbiaujantys svetimšaliai?
– Prasidėjus naujai emigrantų bangai atsirado įvairių problemų. Tame regione, kuriame aš dirbu, yra daug mėsos perdirbimo įmonių, kiaulių skerdyklų, paukštininkystės bendrovių.
Lietuviai čia darbuojasi jau daug metų. Bėdų jiems iškyla ir dabar, jų netrūkdavo ir prieš Vokietijai atveriant darbo rinką.
Įstatymuose buvo tam tikrų spragų, kuriomis naudojosi Lietuvos įmonės, siųsdamos savo darbuotojus į Vokietiją. Tai priminė darbuotojų nuomą vokiečių bendrovėms.
Ar taip elgtis buvo galima, ginčytinas klausimas. Ne sykį buvo svarstoma, kokiomis sąlygomis Vokietijoje dirba imigrantai. Juolab atvykėliai būdavo drausti kaip Lietuvos darbuotojai, o Vokietijoje nemokėdavo socialinių mokesčių.
Kai rinka visiškai atsivėrė, Lietuvos įdarbinimo įmonės Vokietijoje pradėjo steigti filialus, juose įdarbina lietuvius ir verčiasi tokia pat darbuotojų nuoma, tačiau jau moka mokesčius.
Tais atvejais, su kuriais man teko susidurti, mėsos perdirbimo cechuose įsidarbinę žmonės pasakojo dirbantys labai sunkiomis sąlygomis, jausdavosi išnaudojami.
Jie turėdavo nemažai sumokėti savo įdarbintojams, kurie dažniausiai ir patys būdavo lietuviai, už tai, kad gautų darbą.
Lietuviai dažnai gyvena išnuomotame name ar furgone po kelis viename kambaryje, moka po 100 ar 150 eurų už lovą per mėnesį. Teko girdėti be galo daug istorijų, kaip su jais negražiai elgiamasi.
– Kuo labiausiai linkę skųstis Vokietiją pasirinkę emigrantai?
– Žmonės, kurie į mane kreipėsi, pasakojo, kad juos versdavo į darbą eiti sergančius. Jie sulaukdavo gąsdinimų, kad bus išmesti iš darbo, jei pasiligos.
Yra buvę, kad naktį įsiveržę aukštesni pagal pareigas vyrai reikalaudavo, jog jiems atneštų alaus, išvadindavo necenzūriniais žodžiais.
Tie lietuviai jautėsi antrarūšiai: nemoka kalbos, neišmano, kokias teises turi, bijo, kad juos tiesiog išvys į gatvę.
Sykį atėjo būrys verkiančių lietuvių, kurie įsigijo kažkokių aukso akcijų. Jie pasirašė dokumentus, nes jiems buvo pasakyta, jog tai draudimo sutartys.
Tai daryti juos vertė įdarbinimo tarpininkas, kuris buvo sutaręs su darbdaviu ir iš to pelnydavosi.
Tai – pastarųjų metų istorijos, nutikusios jau Vokietijai įsileidus į savo darbo rinką užsieniečius. Padėtis panaši ir dabar. Pavyzdžiui, žmonės verčiami pasirašyti atgaline data atleidimo dokumentą.
Įprastai atleidžiamas darbuotojas turi tris savaites apskųsti tokį sprendimą.
Pasirašęs atgaline data tokios galimybės netenka.
Daug kas iš Lietuvos dirbti į Vokietiją važiuoja dėl sunkaus gyvenimo tėvynėje. Dažnai jie nemoka kalbos, neišmano įstatymų. O tokius žmones lengva išnaudoti.
– Ar pasiseka apginti taip maustomus žmones?
– Visaip būna. Tarkim, istorija dėl aukso akcijų baigėsi sėkmingai, sutartis pavyko nutraukti.
Žinoma, kai žmogų atleidžia bandomuoju laikotarpiu, neretai nepavyksta padėti, mat tuomet galima atleisti nenurodant priežasties.
Būna, kad atleisti lietuviai darbininkai gąsdinami, kad jei skųsis, daugiau darbo šiame regione negaus. Neva naujas darbdavys nenorės turėti reikalų su tuo, kuris kreipėsi į teismą.
Visiems patariu įsigyti juridinį draudimą, kuriuo naudojasi vokiečiai. Tuomet atleidimas tampa draudžiamuoju įvykiu, padengiamos ir išlaidos teisininkui.
– Ar užsiimate tik nuskriaustų darbininkų gynyba, ar pasitaiko ir kitokių bylų?
– Lietuviams tenka atstovauti ir dėl kitokių bylų: pradedant narkotikų kurjeriais ir baigiant automobilių, magnetofonų ar navigacijos įrenginių vagystėmis.
Pastaraisiais metais tarp lietuvių tapo itin populiarūs sukčių skambučiai. Paskambinę jie pasakoja, kad artimą žmogų ištiko nelaimė, ir reikalauja pinigų.
