Akademinėje aplinkoje gerai žinomas istorikas ir politologas 44 metų Š.Liekis gimė, užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Jis studijavo Oksfordo (Jungtinė Karalystė) ir Brandeiso (JAV) universitetuose, dirbo net Jeruzalės hebrajų universitete.
Jau trejus metus vilnietis mokslininkas daugiau laiko praleidžia ne gimtojoje sostinėje, o Kaune, nes pakviestas dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).
Vilnietis teigė nepajutęs jokio kultūrinio šoko, kai pateko į mažesnį ir ramesnį miestą.
Dvimiesčio būtis jį tarsi paskatino į gimtąjį Vilnių pažvelgti iš šalies.
Pernelyg gerai apie save manantiems vilniečiams galbūt nepatiks, bet Š.Liekis pastebėjo, kad sostinės gyventojai galėtų daugiau pasimokyti iš kauniečių, o ne atvirkščiai.
Bendruomeniškumo, pilietinės savivokos, tvirto stovėjimo ant savo žemės – daug tokių savybių vilnietis mato Kaune, bet pasigenda sostinėje.
Iki šiol viešojoje erdvėje, ypač virtualioje, netyla ginčai apie Vilniaus ir Kauno tarpusavio santykius, interneto komentatoriai iš šių miestų, atrodo, įmanytų suplėšyti vienas kitą į gabalus.
– Ar šios dvimiesčio varžybos turi prasmę, kokia jų priežastis? – pasiteiravo „Sostinė“ Š.Liekio.
– Varžybų ir trinties priežastis siekia sovietmetį. Tada iš buvusios laikinosios sostinės Kaunas tapo tiesiog miestu, antru pagal dydį šalyje. Jis maitino Vilnių intelektu, specialistai iš Kauno patraukė į sostinę.
Kai kuriems kauniečiams Vilnius iki šiol atrodo tarsi vampyras, nusiurbęs jų gyvybinę energiją.
– Kai nuvykote į Kauną, ar pastebėjote, kad kauniečiai išgyventų provincijos kompleksą, pavydėtų Vilniui judrumo, plėtros?
– Pastebėjau, kad pastaruoju metu labiau kompleksuoja vilniečiai. Būtent tuščiai pūsdamiesi, kad gyvena kažkuo išskirtinėje sostinėje.
O kuo ji išskirtinė? Kad gatvėse daugiau narkomanų ir elgetų nei kituose miestuose? Daugiau bjauriais grafičiais aprašinėtų namų?
Didesnis miestas, daugiau ir netvarkos. Tiesa, Kaune ir kituose miestuose viešuoju gėriu valdžia menkai rūpinasi.
Atrodo, kad vilniečiai staiga pajuto kažkokią vidinę tuštumą. Jie neranda savyje bendruomeninės tapatybės, pastovumo pagrindo.
Blaškosi, šokinėja šen bei ten, o šį blaškymąsi vaizduoja kaip judrumą, iniciatyvumą.
Taip yra todėl, kad lietuviai vilniečiai dar neišugdė bendruomenę vienijančių tradicijų. Kas yra šiuolaikinis vilnietis? Taigi kaimiečio ir kauniečio mišinys.
Kaunietis labai aiškiai žino, kas jis yra. Arba treningais vilkintis „kietas bachūras“, arba kūrybingas inteligentas, arba tvarkingas vidurinės klasės miestietis. O tas, sakykime, statistinis vilnietis – tarsi žmogus be vietos, neapsibrėžęs savo būties.
– Bet turbūt jaučiate skirtumą, kai einate liūdnoka, seniai remonto nemačiusia Laisvės alėja Kaune, ryškiai besiskiriančia nuo tviskančio Gedimino prospekto?
– Štai čia ir yra klaida – spręsti apie Vilnių iš Gedimino prospekto. Tokią klaidą daro ir kauniečiai, ir kitų miestų gyventojai, ir patys vilniečiai.
Juk daugiausia miestiečių gyvena miegamuosiuose rajonuose. Jeigu norite pajusti Vilnių, koks jis iš tiesų yra, neužtenka pavaikščioti po senamiestį ir Gedimino prospektą. Nuvažiuokite, tarkime, į Fabijoniškes. Lygiai taip pat Kauno negalima vertinti pagal Laisvės alėją. Reikia pabūti, tarkime, Šilainiuose.
Beje, kaip regionas Kaunas smarkiai lenkia Vilnių.
Kauno rajone pristatyta naujų šiuolaikiškų namų, kuriuose gyvena pasiturintys, solidžiam visuomenės sluoksniui priklausantys žmonės.
Naujieji Kauno rajono kvartalai aprūpinti infrastruktūra – nuteisti geri keliai, vandentiekis, pastatytos mokyklos, vaikų darželiai.
Vilniaus rajone vaizdai liūdnoki. Pavyzdžiui, net aplink prestižinę Riešę žvyrkeliai drykso.
– Na, bet Vilnius vis tiek yra mokslo ir šviesos centras. Argi kauniečiai jums girdint nesiskundė, kad iš jų miesto protas nuteka į sostinę?
– Pastaruoju metu net atvirkščiai – vis daugiau dėstytojų, ypač humanitarų, dėstyti iš Vilniaus važiuoja į Kauną. Galbūt todėl, kad aukštojo mokslo vadyba Kaune geresnė negu Vilniaus aukštųjų mokyklų.
Na, bet didelis protų nutekėjimas sostinei irgi negresia. Judėjimas iš tiesų – abipusis.
– Vadinasi, dvimiesčio idėja dar nepalaidota, nors Kauno savivaldybė jau atsisakė Dvimiesčio komisijos?
– Valdiškas, biurokratinis dvimiesčio kūrimas buvo tuščias burbulas.
Štai jeigu pavyks „Rail Baltica“ ruožą nuo Kauno nutiesti iki Vilniaus, greituoju traukiniu kelionė truks tik pusę valandos.
Iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai bus galima nuvažiuoti greičiau negu iš Pilaitės iki Vilniaus centro spūsčių metu.
Galima tik įsivaizduoti, kokia didžiulė kapitalo, prekių, infrastruktūros santalka bus šiuose miestuose!
Tuomet tikrai nebebus prasmės kalbėti apie skirtumus tarp Vilniaus ir Kauno.
– Ar ilgai pabuvęs Kaune, kuris laikomas pigesniu miestu, pajutote, kad Vilniuje pragyventi kainuoja daugiau? Gal gerokai sutaupėte?
– Tai dar vienas mitas. Kokybiškos paslaugos kainuoja brangiai abiejuose miestuose.
Papietauti Kauno centre geroje kavinėje, restorane nė kiek ne pigiau nei Vilniaus senamiestyje ar Naujamiestyje.
Tik pastebėjau, jog smulkiojo verslo paslaugos Kaune kokybiškesnės ir pigesnės. Pavyzdžiui, man prireikė įrengti bagažinę ant automobilio stogo. Kaune lengvai radau meistrus, puikiai viską atliko.
Smulkiojo verslo paslaugų teikėjai Vilniuje yra truputį išpuikę, pripratę prie didelio klientų srauto, todėl aptarnauja atsainiai, mažiau stengiasi.
– Ar jūsų, Vilniaus humanitaro, neslegia kaunietiškas materializmas?
– Kauniečiai iš tiesų mąsto daiktiškiau, praktiškiau vertina savo socialinę aplinką. Mat Vilniuje susitelkusi valdančioji biurokratija, kuri su žmonėmis įpratusi bendrauti oficialia, išpūstai iškilminga kalbėsena.
Tai veikia vilniečių bendravimo stilių. Biurokratinė puikybė persiduoda vilniečiams, ji suvokiama neva kaip dvasingumas, intelektualumas.
O kauniečiai aplinką priima natūraliai, tokią, kokia ji yra. Apskritai natūralumo, pilietiškumo ir bendruomeninės santalkos vilniečiai turėtų gerokai pasimokyti iš kauniečių.
– Tačiau jei jums galutinai tektų pasirinkti, kur gyventi – Kaune ar gimtajame Vilniuje, ką rinktumėtės?
– Labiausiai norėčiau gyventi Ženevoje. Bet, realiai žiūrėdamas, rinkčiausi ramią vietą tarp šių miestų – namą kur nors ties Elektrėnais.
Man reikia gamtos, esu aistringas medžiotojas. Nors didmiestis netoliese taip pat turi būti, neketinu atsisakyti mokslinės karjeros.
– Ar yra tokia vieta sostinėje, kur jūs pasijuntate laimingas, kad esate vilnietis?
– Tai teritorija tarp Nyderlandų ambasados ir Trijų Kryžių kalno. Aš ten šunis vedžioju.
Esu mielai bendraujantis žmogus, bet ir pavargstu nuo gausių žmonių būrių, norisi pabūti vienam su savo mintimis.
Trijų Kryžių kalnas tam puikiai tinka.
