Mokyklinis suolas stovi Kresčiatiko gatvėje, kuri veda į pačią Maidano širdį. Ant suolo - tvarkingai sudėtos dėžutės, primenančios konservus. Dėmesį patraukė keistos etiketės, primenančios Ukrainos vėliavą. Paėmiau vieną dėžutę į ranką – lengva lyg būtų tuščia. „Kas čia?“, - klausiu jauno vyro, kuris stovi kitame suolo gale ir pardavinėja suvenyrus. Jo atsakymas privertė iš nuostabos išriesti antakius.
Prireiks dar ne vieno mėnesio, o gal net metų, kada nuo senovinių pastatų Kresčiatiko, Instituto, Hruševskio gatvėse bus nuvalyti suodžiai. Dar daugiau laiko prireiks tam, kad būtų atstatyti sudeginti, sugriauti pastatai, sudėtos nuogų grindinių plytelės, dar visai neseniai talžiusios „Berkut“ pozicijas. Prireiks dešimtmečių, kol nuo senamiesčio grindinių išgaruos ukrainiečių kraujo upės.
Tačiau Kijevo senamiestis bunda iš tris mėnesius trukusio košmaro. Sekmadienį į gatves, kurias okupavo Maidano judėjimas, grįžo šventadieniškai pasipuošę žmonės, fotoaparatais šaudė ilganosiai turistai, aprūkusias kavinių vitrinas valė sugrįžę darbuotojai. Svylančių padangų kvapus pamažu užliūliavo prabangių damų kvepalai, o purvinose sukilėlių šarvinėse liemenėse pražydo pergalės gėlės.
Tai – tik nedrąsūs taikos pasirąžymai, nedrąsūs nosies kyštelėjimai į sudegintą revoliucijos prieangį.
Vienas iš tai rodančių ženklų – Kijevo smulkieji verslininkai jau ieško būdų, kaip užsidirbti Maidane. Kai tik paaiškėjo, kad sukilėliai pasiekė pergalė, o milicijos ir „Berkut“ pareigūnai paliko Kijevo centrą, gatvėse pasirodė pirmieji suvenyrų pardavinėtojai.
Tose dėžutėse, kurias čiupinėjau Kresčiatiko gatvės pradžioje, jaunasis verslininkas bandė parduoti Maidano orą. Kitaip tariant, tai buvo tuščios dėžutės, kurių pridėtinę vertę reikėjo įsivaizduoti. Tokia dėžutė su vadinamuoju Maidano oru kainuoja 15 Ukrainos grivinų, tai yra – apie keturis litus.
Tačiau išradingumas jaunajam verslininkui nepadėjo užsidirbti pinigų. Dauguma žmonių, kurie prieidavo prie jo mokyklinio stalo, tik pačiupinėdavo Maidano suvenyrus, pakraipydavo galvą, nusišypsodavo ir nueidavo.
„Šiandieną tik pradėjome pardavinėti. Kol kas nė vieno nepardaviau“, - sekmadienio popietę, apie 15 valandą, sakė ukrainietis. Jis atrodė pavargęs ir sušalęs. Prie improvizuoto prekystalio stovėjo susigūžęs ir panardinęs burną į šaliką.
Sunku pasakyti, kiek tokių smulkiųjų verslininkų, bandančių parduoti Maidano suvenyrus, yra sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje. Du prekystalius matėme Nepriklausomybės aikštėje, kuri yra Maidano širdis. Kresčiatiko gatvėje, kur sutikome oro pardavėją, stovėjo trys tokie suvenyrų pardavinėtojai.
Anksčiau, prieš mėnesį, kol Nepriklausomybės aikštės prieigose nebuvo nukauta tiek daug žmonių, tokie verslininkai persirenginėdavo šmaikščiais kostiumais ir siūlydavo su jais nusifotografuoti už 15 grivinų. Kitaip tariant, nuotrauka su didele vovere ar Kempiniuku Plačiakeliu sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje kainavo tiek, kiek dabar kainuoja dėžutė su Maidano oru.
Šiuo metu ant prekystalių galima rasti visokiausių niekučių, kurie simbolizuoja Maidano kovą: didelės ir mažos Ukrainos vėliavos, tokiomis spalvomis nudažyta lapinė kepurė, raktų pakabučiai, varpeliai, sukilėlių dainos, „gražiausių“ Maidano kovų akimirkos, valdžios atstovų karikatūros, puodeliai su opozicijos lyderių veidais.
„Šitas kainuoja penkiasdešimt grivinų, - rodydamas į puodelį su Julijos Tymošenko atvaizdu sako pardavėjas, stovintis visai prie Maidano širdies. Tada pirštu parodo į atvirutę, primenančią barikadas ir kruvinas kovas. - Šitie po dešimt grivinų.“
Vadinamosiose atvirutėse, kurios iš tiesų yra tik ant kieto popieriaus atspaustos prastos kokybės nuotraukos, aptrauktos celofanu, vaizduojamos patys žiauriausi Maidano istorijos epizodai. Pirmosios žūtys Hruševskio gatvėje, liepsnojančios priešakinės barikados, Ukrainos namų šturmas, praėjusio antradienio ir ketvirtadienio žudynės.
Tos „atvirutės“ - populiariausia Maidano verslininkų prekė. Jų turi visi verteivos.
„O iš kur nuotraukos?“, - paklausiau vienos suvenyrų pardavinėtojos, susirūpinęs autorinėmis teisėmis. Juk esu valstybėje, kuri nori būti europietiška ir gyventi vakarietiškomis vertybėmis. „Iš interneto“, - šaltai atsako ir jau apdovanojo kitą klientą, ne tokį įkyrų kaip mes.
