Klaipėdos uosto vadovai mano, jog tokią tvarką būtina keisti ir šią funkciją patikėti pasieniečiams. Taip esą būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos, o gelbėjimo operacijas būtų daug lengviau koordinuoti.
Uostininkai baiminasi situacijų, kai įvykus nelaimei, visos trys tarnybos gali imti aiškintis, kur baigiasi vienos prižiūrima teritorija ir kur prasideda kitos. Dėl to kyla pavojus prarasti itin brangaus laiko gelbstint žmonių gyvybes.
„Mums kilo klausimas, ką daryti su turima technika ir įranga, nes mūsų laivyno bazė jau benusidėvinti. Kyla klausimas, ar derėtų įsigyti naujus laivus, ar perdėlioti funkcijas. Mūsų požiūriu, racionalu būtų valstybei turėti ne tris jas atliekančias tarnybas, o vieną“, - teigė Klaipėdos uosto generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.
Jo manymu, Uosto direkcijai turėti visą parą budinčius ekipažus vien šiai funkcijai atlikti nėra racionalu. Pasienio tarnyba esą galėtų geriausiai perimti paieškos ir gelbėjimo funkciją, nes turi kvalifikuotus visą parą budinčius pareigūnus, koordinacinį centrą, bazes Nidoje ir Smiltynėje, be to, ši institucija turi geresnių galimybių gauti ES fondų paramą veiklai gerinti.
A.Vaitkus teigė šį klausimą valstybiniu lygmeniu kėlęs dar 2006 metais, tačiau tuokart niekaip nepavyko rasti sutarimo – apsiimti vykdyti paiešką ir gelbėjimą vandenyje nepanoro nė viena iš trijų institucijų.
Susisiekimo ministerija nesėkmingai bandė susodinti visus prie bendro stalo ir prieš dvejus metus. Tačiau siūlymui paieškos ir gelbėjimo darbus perduoti pasieniečiams jau pritarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto taryba, o posėdyje dalyvavusi ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento direktoriaus pavaduotoja Eglė Vyšniauskaitė teigė, jog klausimą turėtų svarstyti tarpžinybinė Teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo apsaugos ir kontrolės komisija, kurią sudaro kelių ministerijų atstovai.
Kada naujoji vieninga paieškos ir gelbėjimo sistema galėtų pradėti veikti, neprognozuojama. Viena tarnyba skęstančiųjų gelbėjimu rūpinasi daugelyje šalių, tarp jų Jungtinėse Valstijose, Estijoje, Švedijoje. Jų pavyzdžiu ketina pasekti ir kitos ES valstybės.
