„Nemindžiokite pinigų“, – įspėdavo savo mokinius vaistažolininkas iš Šilutės krašto Virgilijus Skirkevičius, kai kartu su jais braidydavo po pamiškes.
Mažosios Lietuvos krašto žmonės jau traukia žydinčių blindžių link skabyti kačiukų. Ne tik jų, bet ir blindžių žievės.
Mat blindės – vienas ypač vertingų vaistiniams preparatams naudojamų augalų.
„Jau antras pavasaris, kai mūsų krašto žmonės tiesia jų link rankas“, – sakė Vilkyškių vietos veiklos grupės administracijos vadovas Sigitas Stonys.
Pradėjus busti augalams Pagėgių bei Jurbarko savivaldybių kaimuose gyvenantys žmonės išsirengia į Rambyno girią ar Šereitlaukio miškus.
Karšuvos girios pakraštys, Motiškių, Jūravos, Kriokišių miškai – visos tos medžiais tirštai apaugusios vietovės, besidriekiančios palei Jūros upę ten, kur ji įteka į Nemuną, yra dosnios reikliai vaistažolių rinkėjų akiai.
Vaistažolės renkamos tiktai iš „Ekoagros“ sertifikuotų vietovių. Mažojoje Lietuvoje gausu miškų, o žemės ūkis ten menkai teišplėtotas. Tad miškai ir pamiškės yra negavę chemikalų – ekologiškai švarūs.
Pirmiausia – pamokos
„Vaistinguosius augalus gali rinkti tik tie žmonės, kurie išėjo specialius mokymus. Juos mūsų kaimo bendruomenių žmonėms rengė liaudies medicinos ekspertas profesorius V.Skirkevičius.
Neatsitiktinai ant kiekvienos pakuotės yra užrašas „Virgilijus Skirkevčius rekomenduoja“ – moterims, vyrams ar mylimiausiam svečiui. Tai jo sudarytos receptūros. Be to, jis prižiūri ir gamybos technologijas – visą vaistažolių džiovinimo ir pakavimo procesą“, – pasakojo S.Stonys.
Braidydami po Mažosios Lietuvos girias vaistažolių rinkėjai per vasarą gali užsidirbti 3–4 tūkst. litų.
Birželį, kai prasideda pats gėlynų žydėjimas, per dieną jie surenka tiek augalų, kad už juos į piniginę gali įsidėti 130–150 litų.
S.Stonio teigimu, tai socialinė veikla, iš kurios pavyksta išpešti naudos. Ji skirta kaime gyvenantiems žmonės.
Šios veiklos ėmėsi 7 kaimo bendruomenės. Maždaug 80 proc. pajamų, gaunamų už parduotą galutinį produktą – vaistažolių mišinius, atiduodama būtent rinkėjams.
Likę pinigai naudojami pakuotėms gaminti, mokesčiams už džiovykloje sunaudotą elektrą ir transportui, kurio prireikia iš rinkėjų vaistažolėms į Vilkyškius parsigabenti, taip pat kitoms reikmėms.
„Visi kiti projekto dalyviai yra savanoriai. Tie, kurie vaistažoles karpo, džiovina, fasuoja, veža į miestuose ar mažuose miesteliuose vykstančias muges, dirba be atlygio“, – sakė S.Stonys.
Stikliuko mėgėjų nesulaukė
Projekte dalyvauja daug kaimo bendruomenių.
Mokymuose nuo 2010-ųjų dalyvavo per 100 žmonių. Tačiau tikrų rinkėjų iš jų yra vos trečdalis.
„Reikia noro, o jo ne visiems užtenka, – sakė S.Stonys. – Reikia tuo susirgti. Be to, iš pradžių būgštavome, kad neatkartotume Lenkijos patirties.
Ten plėtojamas ne vienas analogiškas projektas, bet tokios veiklos neretai imasi ir stikliuką pamėgę žmonės.
Tačiau pas mus tie išgeriantys žmonės šiek tiek kitokie. Jie apskritai tingi dirbti. Todėl tokių bėdų, kurias kelia „pralinksmėję“ darbininkai, mums nė neiškilo.“
Vaistažoles renka daugiausia kaimo moterys ir paaugliai – 13–15 metų moksleiviai. Vieni patys vaikai tokios veiklos imtis negali, tačiau niekas jiems nedraudžia žolyniauti su vaistažolių rinkėjo pažymėjimą turinčiu suaugusiu žmogumi.
Idėjos – iš universiteto
Vaistažolių projektui gyvybę suteikė Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas.
Mokslininkai pamokė kaimo bendruomenes, kaip iš gamtos išspausti naudos. Iš universiteto atkeliauja ir naujausios technologijos.
Šio universiteto magistrantas, iš Jurbarko krašto kilęs Bartas Giedraitis – vienas tų žmonių, kuriam tenka pasirūpinti tolesne žolininkų veikla – žaliavos perdirbimu.
„Kol kas viską sveriame ir matuojame“, – aiškino B.Giedraitis. Mat iki rudens tikimasi įsigyti įrangos ir išbandyti vaistažolių ekstraktų gamybos su ultragarsu technologiją. Universitetas planuoja atlikti produkto tyrimus, o po to palydėti projektą iki gamybos.
Ketina gaminti ekstraktus
„Šiuo metu Lietuvoje niekas negamina vaistažolių ekstraktų, kurie gaunami naudojant ultragarso technologijas. Kaip tai daroma, mačiau Lenkijoje. Tokios technologijos naudojamos ir viename didžiausių jos vaistažolių ūkių“, – sakė B.Giedraitis.
Yra įvairaus galingumo technologinių linijų.
Viena mažiausių per metus apdoroja nuo pusės iki tonos sausų vaistažolių.
Tokią įsigyti ketina ir Vilkyškių vietos veiklos grupės vienijamos kaimo bendruomenės.
„Vaistažolių verslas kaime negali būti didelis. Gaminant ekstraktus reikia ne didelės apimties, bet kruopštumo.
Jeigu skubėsime ir vaikysimės didelio kiekio, nebus jokios naudos“, – kalbėjo B.Giedraitis.
Kartu su Aleksandro Stulginskio bei Kauno technologijos universitetų mokslininkais ketinama išsiaiškinti, kiek vaistažolių ekstraktų būtų galima skirti didmeninei, o kiek – mažmeninei rinkai, pavyzdžiui, prekiauti įvairiose mugėse.
„Aiškinsimės, kiek jų reikėtų kosmetikos, konditerijos ar farmacijos įmonėms.
Taip pat kiek jų bus galima parduoti smulkiesiems ekologiškos kosmetikoms gamintojams“, – kalbėjo B.Giedraitis.
Lietuvoje yra apie 200 augalų, tinkamų ekstraktams gaminti, pradedant žinomiausiais – ramunėlėmis, medetkomis, čiobreliais, takažolėmis, kadagiais ir kitais.
